Sudėtis gąsdina
Kai kitą kartą iš lentynos čiupsite higieninius įklotus ar tamponus, stabtelėkite ir perskaitykite jų sudėtį. Greičiausiai būsite lengvai šokiruotos. Paslaptingai skambančių medžiagų čia surašyta kelios eilutės. Kai kurios jų nėra tokios baisios kaip skamba. Tačiau kitos – kur kas pavojingesnės negu galima numanyti.
Šie produktai liečiasi prie intymiausios moters vietos, tad nenuostabu, kad dažniausiai ginekologams dailioji lytis skundžiasi dėl sudirgusių išorinių lytinių organų, perštėjimo, nemalonaus kvapo išskyrų. Žinant, iš kokių kenksmingų sintetinių, cheminių medžiagų gaminami įklotai ir tamponai, gydytojų jau nestebina ir tai, kad tiek daug moterų vis dažniau suserga gimdos kaklelio vėžiu ar įvairiais uždegimais.
Toksinis šokas – tamponų palydovas
Gamintojai turi teisę naudoti kenksmingas medžiagas dėl to, kad jų kiekiai labai maži. Be to, laikoma, kad šie produktai yra išorinio naudojimo, todėl tiesiogiai neveikia moters organizmo. Bet ar tikrai jie yra tik išorinio naudojimo?
Tiesa ta, kad higieniniai įklotai per menstruacijas patenka į šiltą ir drėgną terpę, kurioje palankiausia daugintis bakterijoms ir išsiskirti cheminėms medžiagoms. Ką jau kalbėti apie į makšties vidų dedamus tamponus.
Pirmieji rimti pavojai išaiškėjo apie 1970 m., kai moteris, naudojusias tamponus, staiga ištiko toksinis šokas. Pagal JAV statistikos duomenis, kasmet toksiniu šoku šioje šalyje suserga apie 1 300 žmonių, pusė atvejų būna tiesiogiai susiję su tamponų naudojimu. Apie 5 % miršta. Tai reiškia, kad 65 moterys JAV miršta dėl per menstruacijas naudojamo produkto!
Kodėl toksinis šokas ištinka būtent per menstruacijas? Viskas paprasta – tamponuose esančios sintetinės medžiagos šiltoje ir drėgnoje terpėje sudaro palankias sąlygas daugintis bakterijoms, lemiančioms toksinį šoką. Tiesa, nuo 1970-ųjų tamponai gerokai patobulėjo, tačiau ir dabar toksinis šokas nuo tamponų įrašytas į galimų šalutinių reiškinių sąrašą.
Natūralūs, bet pavojingi?
Kai reklamose džiugiai praneša apie naujus higieninius įklotus, papildytus kokia nors juostele, kvapu ar pan., neskubėkite džiaugtis. Visa tai reiškia tik dar daugiau sintetikos. Net ir tada, kai kurie nors paketai išskiriami dėl natūralesnio pluošto, tai nebūtinai reiškia, kad jie apskritai pagaminti tik iš natūralių medžiagų.
Įklotai ir tamponai tokie šviesūs ar net balti ne šiaip sau – visi jie yra balinami. O balinimui naudojamas chloras, kuriam skylant išsiskiria gerai žinomas kancerogenas dioksinas. Ši kenksminga medžiaga jau seniai ištirta. Sveikai gyvenantys žmonės stengiasi nepirkti vienkartinių popierinių rankšluosčių ar kavos filtrų, balintų chloru. Tačiau ir jie kartais suklumpa nepagalvoję, kad tas pats pavojingasis dioksinas slypi ir moterų higienos priemonėse.
Dioksino žala
Iš per menstruacijas naudojamų įklotų arba tamponų dioksinas patenka į makštį, gimdą ir kraujotaką. Blogiausia tai, kad dioksinas linkęs kauptis organizme ir galų gale gali sukelti vėžį. Jis taip pat gali daryti įtaką hormonų disbanalsui, sutrikdyti vaisiaus vystymąsi arba nualinti imunitetą.
Skeptikai pasakytų, kad tokie sutrikimai pasireiškia tik tuomet, jeigu dioksinas organizmą veikia nuolatos. Bet keli tamponai arba įklotai penkias dienas per mėnesį apie 38 metus per gyvenimą nėra „nuolatos“? Tamponai dar pavojingesni negu įklotai dėl to, kad neretai vaginos viduje lieka jų atplaišėlių, kurių moteris tiesiog nejaučia.
Kokia išeitis?
Nejaugi reikės grįžti prie medvilninių skudurėlių, perrištų juostele? O gal, kaip senovėje, menstruacijų kraujui sugerti dėdavo medžių ir krūmų lapus? Norisi gyventi kuo sveikiau, bet patogumo atsisakyti nedrąsu. Ir nebūtina.
Daugybė moterų jau yra atradusios menstruacinę taurelę. Ji pagaminta iš specialaus medicininio silikono ir yra daugkartinė. Makštyje gali būti laikoma iki 12 val., tuomet ją reikia atsargiai išimti, išplauti ir vėl galima naudoti. Tiesa, ne visoms moterims ši taurelė priimtina. Jaunoms mergaitėms ji gali sukelti sunkumų ją įsidedant ir išsiimant. Tuomet lieka dar vienas variantas – ekologiški įklotai ir tamponai. Deja, jų kaina kiek gąsdina, ir rasti jų įmanoma ne visur.
Įdomybės
Biblijoje galima rasti užuominą, kaip moterys per menstruacijas tvarkėsi seniausiais laikais: „Pakviesta ateiti, Rachelė tėvui atsako negalinti atsistoti, nes dabar yra tos mėnesio dienos.“ Lieka neaišku, ar moterys per menstruacijas turėjo sėdėti, kad kraujas nebėgtų joms vaikštant, ar jos sėdėjo ant ko nors specialaus, kas kraują sugerdavo.
Senovės egiptietės tamponus gamindavosi iš suminkštintų papirusų. Japonės juos formuodavo iš popieriaus. Havajų gyventojos kraujui sugerti naudodavo paparčių lapus. Ir dabar atokiai ar skurdžiai gyvenančios Afrikos, Azijos moterys per menstruacijas naudoja įvarius augalus, jų lapus, samanas.
Medicinos seserys pirmosios sugalvojo vienkartinius paketus. Verslininkai šią idėją greitai pasigriebė ir pradėjo juos gaminti. Tačiau įklotai buvo tokie brangūs, kad juos įpirkti galėjo tik turtingos moterys.
1869 m. „Johnson & Johnson“ pagamino pirmuosius įperkamus vienkartinius įklotus. Vis dėlto prekyba jiems nesisekė vien todėl, kad tokį dalyką reklamuoti buvo nepadoru. Be to, didelis iššūkis pasirodė moteris įtikinti pirkti tai, ką anksčiau jos pasigamindavo nemokamai. Pirmasis pasaulinis karas paketus išpopuliarino dėl jų patogumo naudoti. Ir tik 1926 m., pasirodžius įklotų reklamai kataloge, juos moterys pagaliau visiškai priėmė.
Tamponus su aplikatoriumi 1929 m. sukūrė daktaras Erlas Hasas. Matydamas savo žmonos ir pacienčių bėdas per menstruacijas, jis norėjo palengvinti moterims gyvenimą. Savo išradimą daktaras užpatentavo ir pavadino jį „Tampax“.
Vis dėlto ir tamponai turėjo prasiskinti savo kelią. Iš pradžių moterys, kaip ir kai kurie gydytojai, bijojo, kad šis produktas kraują organizmo viduje užlaikys, o ne sugers. Taip pat buvo bijoma dėl tamponų prarasti nekaltybę arba nepageidaujamo seksualinio stimuliavimo. 1945 m. tamponus pagaliau patvirtino Amerikos medikų asociacija (AMA).
