Tapęs Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentu kartu su kitais draugijos nariais organizuoja akcijas, skatinančias vyrus reguliariai tikrintis sveikatą, padeda kuo daugiau sužinoti apie prostatos vėžį ir ką daryti juo susirgus, psichologiškai palaiko ligonius.
- Prostatos vėžys Jums buvo diagnozuotas ankstyvoje stadijoje, kai ligos simptomai dar nebūna labai ryškūs. Kas paskatino pasitikrinti sveikatą?
- Tuo metu, kai susirgote, viešojoje erdvėje buvo palyginti mažai informacijos apie prostatos vėžį. Kokia situacija dabar? Ar vyrai pakankamai žino apie šios ligos prevenciją, pavojų susirgti?
Prieš devynerius metus dar nebuvo prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos, pagal kurią dabar 50–75 metų vyrams bei vyrams nuo 45 metų, kurių tėvai ar broliai yra sirgę prostatos vėžiu, kas dvejus metus nemokamai atliekami prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimai. Dabar ši programa veikia, tačiau nepakankamai gerai, ypač rajonuose.
Todėl mūsų draugija, Prostatos vėžio prevencijos labdaros ir paramos fondas, kuriam taip pat vadovauju, kartu su bendrove „Medicina practica laboratorija“ įgyvendina projektą „Išsaugokime vyrus“: mobilioji diagnostikos laboratorija keliauja po Lietuvos kaimus, bažnytkaimius, gyvenvietes ir jų gyventojus tikrina, ar neserga prostatos vėžiu.
Apklausus atėjusius pasitikrinti vyrus, paaiškėjo, kad apie 30 procentų jų, jei ne ši į jų namus atvykusi medikų brigada, vargu ar būtų važiavę atlikti tyrimų į polikliniką ar sveikatos punktą. Nemaža dalis į mobiliąją laboratoriją atėjusių 60–65 metų vyrų pirmą kartą sužinojo, kad jiems reikia tikrintis, kad yra valstybės finansuojama prevencijos programa, kad tai pavojinga liga.
Šiais laikais kas trečias vyras serga prostatos ligomis, tarp jų ir vėžiu. Tyrimais nustatyta, kad Europoje kas trečias nuo 50 iki 60 metų amžiaus miręs vyras sirgo prostatos vėžiu. Nebūtinai mirė nuo vėžio, gal žuvo avarijoje, mirė nuo infarkto, cirozės ir kt., bet jei būtų ilgiau gyvenę, vėžys tikrai būtų pasireiškęs.
Taigi labai svarbu jį laiku sustabdyti. Jeigu nieko nedarysime, liga progresuos, išsivystys sunkesnės stadijos. Prostatos vėžys ypač klastingas, nes iš pradžių nepasireiškia jokiais akivaizdžiais požymiais, žmogaus nekamuoja jokie negalavimai. Todėl laiku atlikti tyrimai, anksti nustatyta liga – svarbiausias veiksnys, leidžiantis išgelbėti žmogaus gyvybę. Mūsų draugija daugiau dėmesio skiria rajonuose gyvenantiems žmonėms, nes jie gauna mažiau informacijos nei miestų gyventojai. Be to, kaimo žmogui rūpi derlius, kaip vaikus į mokslus išleisti, o sveikatai laiko lieka mažai.
- Išgirsti, kad sergi vėžiu, nelengva. Kas padeda išlikti stipriam?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatyriau streso, kai nustatė prostatos vėžį. Buvo visko: nerimo, bejėgiškumo, apsvaigimo. Tačiau tai, ką galėjo pajausti vėžiu susirgęs žmogus prieš beveik dešimt metų, skiriasi nuo to, ką jaučia ligoniai dabar, kai daug daugiau žino apie onkologinę ligą.
Dauguma sveikų penkiasdešimtmečių ar vyresnių vyrų supranta, kad šis gyvenimo laikotarpis rizikingas, kad būtina tikrintis, ar neužklupo prostatos vėžys. Aišku, laiku nustačius I ar II stadijos prostatos vėžį šokinėti iš laimės nėra ko, bet ramybės ir vilties suteikia žinojimas, kad gali būti išgydytas. Medikai sprendžia kiekvienu individualiu atveju, koks gydymo būdas tinkamiausias: radioterapija, chirurginis gydymas (kai pašalinama prostata) ar stebėjimas ir laukimas – nieko nedaroma, bet nuolat stebima, ar nesikeičia PSA rodikliai.
Šiais laikais susirgus prostatos vėžiu pagrindo smarkiai bijoti nėra. Reikia aptarti su gydytoju būklę, pasakyti savo poreikius, norus dėl ateities. Jei 45 metų vyras, kuriam diagnozuotas prostatos vėžys, dar nori turėti palikuonių, reikėtų tuo pasirūpinti iki operacijos. Jei vėžys diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje, ir po chirurginio gydymo vyras gali būti lytiškai aktyvus, nes šiais laikais išsaugomi už erekciją atsakingi ties prostata esantys nerviniai pluoštai, vyro gyvenimo kokybė nepablogės, bet vaikų turėti jis negalės.
- Susirgus onkologine liga tikriausiai labai svarbus artimųjų palaikymas?
Be jokios abejonės. Juk net ir vertybės perkainojamos, peržiūrimi ateities planai, apmąstomas gyvenimas ir daug kitų dalykų. Liga psichologiškai paveikia žmogų. Iš artimųjų jam labiausiai reikia ne užuojautos, o supratimo. Reikia pasistengti suprasti susirgusį žmogų, ne įkyrėti jam su visokiais aimanavimais, o rodyti daugiau optimizmo, padrąsinimo, aktyvaus gyvenimo.
Dažniausiai prostatos vėžiu vyrai serga nuo penkiasdešimties metų, tačiau pastaraisiais metais liga jaunėja, o sergančiųjų daugėja. Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad iki 2030 metų onkologinių ligų padaugės net apie 30 proc.
Svarstoma, kaip turėtų pasiruošti gydymo bazės, kokia turi būti ligų prevencija, o štai Lietuvoje netgi buvo nutraukta Nacionalinė vėžio kontrolės programa. Ko gero, ir nebūtų buvusi atgaivinta, jei ne nurodymas iš Briuselio. Į programos kūrimo narių sąrašą esu įtrauktas ir aš, bet darbų tempai kol kas nedideli, nors situacija Lietuvoje grėsminga. Kasmet diagnozuojama apie 3 tūkst. naujų prostatos vėžio atvejų, miršta apie 600 vyrų. Prostatos vėžys tarp vyrų onkologinių ligų sudaro per 30 proc.
Jau šešerius metus vykdant prevencinę ankstyvos diagnostikos programą vis dažniau nustatoma ankstyvos stadijos liga. Programos įgyvendinimo pradžioje ankstyva vėžio stadija buvo diagnozuojama 20 procentų sergančiųjų, o štai po šešerių metų – iki 60 proc. Tačiau mūsų draugijos ir tokie rezultatai netenkina.
Mūsų siekis – kad ne mažiau kaip 80 proc. vėžio atvejų būtų nustatoma ankstyvosiose stadijose. Tai įmanoma tik nuosekliai, reguliariai tikrinant vyrų sveikatą, medikams atsakingai vykdant savo prievolę ir pareigą. Juos pagal ankstyvosios diagnostikos programą tikrinti, ar vyrai neserga prostatos vėžiu, įpareigoja teisės aktai.
Deja, kai kur programa neįgyvendinama, aukojant vyrų sveikatą taupomi pinigai ir niekas už tai neatsakingas. Maždaug apie 80 tūkstančių vyrų kasmet lieka nepatikrinti ir tik galime įsivaizduoti, kiek iš jų serga. O kad sergančiųjų tarp jų tikrai yra, abejoti nereikia. Vienas dalykas, jei žmogus žino, kad turi galimybę pasitikrinti, bet nesitikrina, tokia jo valia, tačiau jei nėra informuotas, nėra pakviestas pasitikrinti, tuomet ir teisinė, ir moralinė atsakomybė gula ant gydytojo pečių.
