Pora kaip tvora, arba Lytinė atranka ir tinkamas poravimasis
Žmogaus išlikimo požiūriu svarbiausia buvo turėti optimalų abiejų lyčių kūną (fiziškai stiprų ir sveiką), reprodukcinės strategijos požiūriu – gebantį optimaliai tarnauti rūšies pratęsimui. Per daugelį metų žmonės, stebėdami aplinką ir save, susidarė nuomonę, kokios fizinės būklės individas yra biologiškai kokybiškas.
Mūsų protėviai žmogaus kūno patrauklumo kriterijus pirmiausia siejo su fizinės būklės požymiais, kurie geriausiai atspindėjo sveikatą, ištvermę, gebėjimą rasti maisto, pratęsti rūšį. Todėl nuolat vyko vadinamoji lytinė atranka (angl. sexual selection) ir tinkamas poravimasis (angl. assortative mating). Taip susidarė įvairių populiacijų fizinio patrauklumo bruožų rinkiniai, lyg grožio standartai, kurie vėliau ekonomiškai ir socialiai labiau pažengusiose visuomenėse pradėjo tolti nuo pirmykščių žmonių kūno grožio sampratos.
Kodėl skiriasi vyrų ir moterų kūno dydis?
Kūno dydis – vienas iš labai svarbių žmogaus patrauklumo kriterijų. Daugelio gyvūnų patelės yra didesnės nei patinai, tačiau paukščių ir žinduolių (taip pat ir žmogaus) vyriškosios lyties atstovai dažniausiai yra didesni nei moteriškosios lyties. Žmonių kūno dydžio lytinis dimorfizmas (tų pačių rodiklių santykinis skirtumas) gerokai mažesnis ir gana stabilus, per pastaruosius keliasdešimt tūkstančių metų mažai pakitęs. Panagrinėsime galimas priežastis.
Žmogaus kūno dydžio įvairovės ribos labai plačios: daugelis fizinės būklės rodiklių (ūgis, svoris, kūno proporcijos) yra ilgo žmogaus evoliucijos proceso, prisitaikymo prie aplinkos rezultatas. Mūsų kūnai kito ir maksimaliai prisitaikė prie arealo temperatūros, drėgmės, dirvožemio ir vandens ypatumų, gyvūnijos ir augmenijos pobūdžio.
Pastaruoju metu įvairių populiacijų vyrų vidutinis ūgis svyruoja nuo 144,4 cm tarp Afrikos pigmėjų iki 184,2 cm tarp jaunų olandų, o moterų – nuo 136,0 cm tarp pigmėjų iki 168,7 cm tarp olandžių (B. Bogin, L. Rios, 2002; A. Gustafsson, P. Lindenfors, 2004). Jeigu atsižvelgtume į individualią įvairovę populiacijos viduje, normalaus ūgio ribos dar labiau praplatėtų – iki 140–200 cm tarp vyrų ir 130–185 cm tarp moterų.
Mūsų tyrimų duomenimis, lietuviai yra tarp aukštaūgių: jaunų (20–40 m.) lietuvių vyrų ūgis šiuo metu yra 181,5 cm, moterų – 168,0 cm (aukštesni yra olandai, švedai, labai panašaus ūgio – danai, norvegai, estai, vokiečiai, čekai).
Tos pačios populiacijos vyrų ir moterų ūgio skirtumas vidutiniškai sudaro 5–10 proc. Manoma, kad ūgio skirtumas tarp lyčių didėja, kai populiacijos gyvenimo sąlygos ir aplinkos veiksniai gerėja, o mažėja tuomet, kai aplinka neigiamai veikia augimą (moterys atsparesnės neigiamam aplinkos poveikiui, jų ūgis stabilesnis, o vyrų organizmas greičiau reaguoja tiek į prastėjančias, tiek į gerėjančias sąlygas).
Šiuo metu vidutinis Lietuvos vyrų ir moterų ūgis skiriasi maždaug 7,5 proc. Pastebėta, kad aukštaūgių populiacijų ūgio lytinis dimorfizmas šiek tiek didesnis nei žemaūgių, pavyzdžiui, jaunų olandų vyrų ir moterų ūgio skirtumas – beveik 9 proc., o daugelio besivystančių šalių – apie 6 proc.
Šiuolaikinių žmonių kūno masės lytinis dimorfizmas santykinai didesnis nei ūgio – vyrų svoris vidutiniškai 15 proc. (7–18 proc.) didesnis nei moterų (C. Ruff, 2002). Šis skirtumas susidaro dėl stambesnio vyrų skeleto, gausesnio raumenyno, nes jų santykinis svoris yra gerokai didesnis nei riebalinio audinio (moterų poodinio riebalinio audinio sluoksnis paprastai gausesnis, todėl vienodo svorio vyrai ir moterys skiriasi riebalinio ir aktyvaus audinio santykiu).
Evoliucijos aspektu tokie abiejų lyčių kūno dydžio ir sudėties skirtumai siejami su biologine lyties paskirtimi – vyrai per visą protingojo žmogaus, Homo sapiens, evoliuciją daugiau rūpinosi maisto paieška, būstu, materialine palikuonių gerove, o moterys buvo atsakingos už palikuonių gimdymą, priežiūrą ir maitinimą. Didesnis daugelio vyrų kūnas ilgą laiką buvo akivaizdus privalumas – toks vyras stipresnis, greitesnis ir geresnis medžiotojas, būsto statytojas, todėl per tūkstantmečius išliko ir aplinkoje prisitaikė daugiau didesnio kūno vyriškosios lyties atstovų.
Moterų kūnai galėjo būti ir mažesni, tačiau ne pernelyg maži. Labai mažo kūno moteris negalėtų pagimdyti didelio naujagimio, nes moters kūno dydis, ypač dubens ypatumai, lemia ir sėkmingą gimdymo eigą. Jeigu evoliucijos požiūriu naudingas didesnis (ypač vyrų) kūnas, tai ir naujagimiai (ypač vyriškos lyties) turėtų būti didesni. Matyt todėl per ilgą laiką nusistovėjo optimalus vyrų ir moterų kūno dydžio skirtumas, dėl kurio moterys gali būti mažesnės, taupiau nei vyrai naudoti energetinius resursus ir pagimdyti didesnį vyriškosios lyties naujagimį.
Kodėl skiriasi vyrų ir moterų kūno sudėjimas?
Kūno proporcijos ir specifinė kūno sudėtis taip pat pirmiausia susiję su biologine lyties evoliucija. Atlikę daugiau nei 30 fizinės būklės rodiklių analizę nustatėme lytinio dimorfizmo rodiklių eiliškumą. Brendimo pabaigoje labiausiai skiriasi merginų ir vaikinų poodinio riebalinio audinio gausa: merginų šlaunų poodinis sluoksnis daugiau nei du kartus didesnis nei vyrų, du kartus storesnė ir žasto odos riebalinė klostė, kitose vietose merginų poodinis sluoksnis storesnis apie pusantro karto.
Antrą vietą pagal lytinį dimorfizmą užima jėgos rodikliai: beveik du kartus stipresnė vyrų liemens jėga, apie trečdalį – rankų jėga (dinamometrija), bet gyvybinė plaučių talpa vyrų didesnė tik penktadaliu. Trečioje lytinio dimorfizmo vietoje – pečių juostos ir klubų srities skirtumai: vyrų platesni pečiai ir juosmuo, moterų didesni dubens plotis ir klubų apimtis. Panašiai skiriasi ir skeletas: vyrų kaulai stambesni. Įdomu, kad tarp vienodo ūgio asmenų vyrų galūnės šiek tiek ilgesnės. Ką sako šie skirtumai?
Dėl reprodukcinės strategijos moterys yra linkusios labiau kaupti riebalinį audinį „saugiose“, moters lyčiai specifiškose vietose – ant klubų, šlaunų, rankų (tai ginoidinis, arba „kriaušės“ pavidalo, riebalinio audinio išsidėstymas, kuris dažniausiai nerodo rizikos sirgti su nutukimu susijusiomis ligomis).
Tai dar vienas moters kūno antrinis lytinis požymis, nes gamta pirmiausia pasirūpino svarbesnio rūšies pratęsimui individo sauga: riebalinio audinio „depo“ stingant maisto buvo naudingas ir leido geriau apsaugoti motiną ir palikuonį dar įsčiose bei iškart po gimimo, maitinimo krūtimi laikotarpiu. Išgyveno daugiau moterų, kurių organizmas gebėjo efektyviau kaupti riebalinį audinį ir taupiau naudoti su maistu gaunamą energiją, todėl moterų organizmas yra „taupesnio genotipo“. Dėl to šiais laikais moterys dažniau nei vyrai turi antsvorio.
Tuo tarpu vyrų kūnai per evoliucijos procesą susiformavo ne tik didesni, bet ir fiziškai stipresni dėl gausesnės aktyviosios masės. Net ir šiais laikais vienodo fizinio aktyvumo jaunų vyrų visi fizinės jėgos rodikliai didesni, skeletas stambesnis, galūnės santykinai ilgesnės. Toks kūnas tūkstantmečiais buvo naudingas dirbant sunkesnį fizinį darbą, lakstant po miškus ar lygumas, ieškant maisto, medžiojant.
Vyrai taip pat kaupia riebalinį audinį, tačiau dėl vyriškųjų hormonų jų riebalinio audinio topografija yra kitokia – daugiau ant liemens, ypač pilvo srityje (tai vadinama centriniu, arba „obuolio“ tipo, riebalinio audinio išsidėstymu). Toks riebalinio audinio išsidėstymas didina absoliučią liemens jėgą, bet nesuvaržo galūnių.
Mūsų tyrimų duomenimis, lytiniai kūno sudėties skirtumai išryškėja po 12–13 metų. Iki tol berniukų ir mergaičių kūno sudėjimas skiriasi nedaug. Žinoma, berniukai yra šiek tiek didesni, o mergaičių riebalinis audinys pradeda sparčiau kauptis jau apie 5–6 metus (pirmiausia – šlaunų ir klubų srityje), tačiau kūno sudėjimas galutinai nusistovi tik lytinio brendimo pabaigoje.
Įdomu, kad kol lietuvės mergaitės nesukaupia vidutiniškai 17 proc. poodinio riebalinio audinio, tol mėnesinės joms neprasideda (organizmas nuolat per audinių hormonus gauna signalų iš periferijos ir sužino, ar kūnas yra tinkamo dydžio vaisingo laikotarpio pradžiai).
Dėl gimdymo mechanizmo saugos išliko daugiau moterų su santykinai platesniu ir erdvesniu kauliniu dubeniu. Tuo tarpu vyrų dubuo labiau pritaikytas judėjimui ir didesniam fiziniam krūviui atlaikyti: kaulai stambesni, užima dalį dubens ertmės, todėl kanalas siauresnis ir ilgesnis. Be to, vyrų krūtinės ląsta, o kartu ir pečiai yra platesni nei moterų.
Riebalinio audinio topografiją ir skeleto lytinius skirtumus gerai atspindi vadinamasis juosmens ir klubų indeksas (apskaičiuojamas juosmens apimtį dalijant iš klubų apimties). Pastaraisiais dešimtmečiais šio indekso biologinė ir klinikinė vertė ištyrinėta ir įrodyta, kad kuo šis rodiklis didesnis, tuo daugiau riebalų yra ne tik liemens poodyje, bet ir apie vidaus organus.
Žinoma, dėl vyrų ir moterų figūrų skirtumo šis indeksas normos atveju yra kur kas didesnis vyrų – neturėtų viršyti 0,91–1,00, o moterų – ne daugiau kaip 0,80–0,91 (priklausomai nuo amžiaus).
Mūsų tyrimų duomenimis, lietuvių merginų bei jaunų moterų juosmens ir klubų rodiklis yra mažesnis nei daugelio kitų šalių moterų. Kita vertus, svarbu prisiminti geografinę žmogaus kūno įvairovę ir tai, kad skirtingų populiacijų moterų figūros nėra vienodos net ir normos atveju.
