XIX a. viduryje išradingieji vokiečiai net sugalvojo specialų prietaisą: prie rankų ir kojų pritvirtindavo kontaktus, kurie nuo menkiausio krustelėjimo uždarydavo elektros grandinę ir įsijungdavo skambutis bei ventiliatorius. Anglijoje vienoje lavoninėje atsigavus „numirėliui“ (tai buvo ne vienintelis atvejis), paskelbtas įsakas, jog kiekvienoje šalies lavoninėje turi būti varpas, kuriuo atsigavusysis galėtų šauktis pagalbos.
XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje Anglijoje buvo sukurtas specialus aparatas, padedantis išgirsti itin silpnus širdies elektrinius impulsus. Sėkmė pranoko lūkesčius: pirmuoju bandymu lavoninėje buvo aptikti du „gyvi” lavonai – mergaitė ir pagyvenęs vyras. Galbūt todėl britų specialistai padarė išvadą, kad užmigusiųjų letargo miegu procentas sąmoningai mažinamas, nes dažnokai tokių ligonių kūnai siunčiami daryti skrodimą, o tai reiškia, kad tai akivaizdi gydytojų klaida.
Miego priepuoliai
Ilgos letargijos atvejai gana reti. Dažniau letargo miegu užmiegama keletui dienų, prabundama ir vėl užmiegama; asmenį, patyrusį letargiją, naujas priepuolis gali ištikti bet kur.
Taigi, žmogus užmiega ir nepabunda. Jis vežamas į ligoninę ir jam diagnozuojama nežinomos kilmės koma. Atliekamas toksikologinis tyrimas, kviečiami konsultantai, daroma encefalograma, atliekamas kompiuterinės tomografijos tyrimas... Palaikomas kvėpavimas, ligonis dirbtinai maitinamas, rūpinamasi, kad jam neatsirastų pragulų, neįsimestų infekcija. Esant ilgam letargo miegui, medžiagų apykaitos procesai susilpnėja, dėl to klaidingai manoma, esą tokio miego metu žmonės nesensta. Iš tikro jiems svarbiausia – gera priežiūra, nes gali sutrikti inkstų ir bronchų veikla, prasidėti kraujagyslių atrofija...
Neretai tokie pacientai grįžta į gyvenimą neįgalūs. Keista: gyvename XXI amžiuje, o letargija, kaip ir anksčiau, neišgydoma. Vienintelė išeitis – laukti, kol žmogus pats pabus.
Ligos istorija
Letargija žinoma nuo senų senovės. Tada žmonės nemokėjo atskirti „tariamos“ mirties nuo natūralios ir, ko gero, daug žmonių buvo palaidoti gyvi. Patys žinomiausi atvejai – XIV a. italų poetas Frančeskas Petrarka ir XIX a. rusų rašytojas Nikolajus Gogolis. Petrarka sunkiai susirgo ir keletą dienų neatgavo sąmonės. Draugai ir artimieji manė, kad jis mirė, ir ėmė ruoštis laidotuvėms. Kaip jie nustebo, kai poetas (jam buvo 40 metų) atgijo prie pat kapo duobės! Beje, jis dar 30 metų gyveno ir kūrė!
Kitoks N. Gogolio likimas. Žinoma, kad jis buvo labai silpnos psichikos. Jį vargino letargijos priepuoliai, ir jis visada bijojo, kad nebūtų palaidotas gyvas. Paskutinį kartą sveikata sušlubavo mirus jo mylimai moteriai Jekaterinai Chomiakovai. 1852 m., nelaimės sugniuždytas, jis sudegino antrąją „Mirusių sielų“ dalį ir sunkiai susirgo (pagal kitą versiją, jis dar nebuvo pasveikęs nuo karštinės).
Tais pačiais metais N. Gogolis mirė ir buvo palaidotas Maskvoje, Danilo vienuolyno kapinėse. Artimi draugai tikrino, ar jis neužmigęs, bet padarė išvadą, kad vis dėlto miręs. 1931 m. Maskvos valdžia nutarė panaikinti kapines, o Gogolio kūną perlaidoti. Karstas buvo atidarytas ir ekshumacijos dalyviams atsivėrė siaubingas vaizdas: rašytojo palaikai gulėjo ant pilvo, o karsto apmušalai buvo nudraskyti.
Nervus reikia saugoti!
Žmones visada jaudino letargijos problema. Akademikas I. Pavlovas sveiką žmogaus miegą vadino nervų sistemos „gelbėtoju“, saugančiu organizmą nuo pervargimo. Mokslininkui teko stebėti letargija sergantį Kačalkiną, kuris užmigo 1896 m., o pabudo tik 1918 m. Vietoj įprastų 70–80 tvinksnių per minutę jo širdis tik 2–3 kartus silpnai tvinksėjo; ligonis įkvėpdavo ne 16-18 kartų per minutę, kaip įprasta, bet 1–2 kartus – visos organizmo funkcijos sulėtėjo apie 20–30 kartų. Be to, nebuvo jokių gyvybės ženklų, jokių refleksų, kūno temperatūra vos aukštesnė už oro temperatūrą.
Daug parų tokie ligoniai negeria, nevalgo. Giminaičiai pastebi, jog žmonių, miegančių 20–30 metų, išorė nesensta. Bet prabudus natūralūs organizmo procesai tarsi „atsigriebia“, ir per 3–4 metus toks asmuo įgyja savo „pasinę“ išvaizdą. Pabudęs Kačalkinas pasakojo, kad aiškiai suvokė viską, kas vyko aplink, ir prisimena visus praėjusių metų įvykius, be to, negalėjęs pabusti dėl baisaus silpnumo.
Pats ilgiausias, oficialiai užregistruotas letargo miegas buvo apėmęs taip pat rusų tautybės pilietę Nadieždą Lebedevą. 1954 m. po audringo barnio su vyru ji užmigo ir pabudo tik 1974 m.! Per tą laiką jos vyras pasimirė. 20 metų trukęs miegas buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą.
Melžėją Praskovją Kaliničevą iš Uljanovsko srities ištikdavo periodiški letargijos priepuoliai. Jie prasidėjo 1947 m., kai, praėjus keliems mėnesiams po vestuvių, buvo suimtas jos vyras. Bijodama, kad viena neužaugins vaiko, ji pas žiniuonę padarė abortą. Ją įskundė kaimynai, nes tuo metu tarybiniai įstatymai draudė abortus, ir Kaliničeva buvo išvežta į Sibirą. Ten ji ir užmigo. Tiesiog darbe.
Sargybiniai pamanė, kad ji numirė, bet kalėjimo gydytojas pasakė, kad ji miega letargo miegu, ir tai esanti apsauginė organizmo reakcija į sunkų darbą ir išgyventą stresą. Moteris išmiegojo ligoninėje visą savaitę ir nuo tol periodiškai ėmė miegoti letargo miegu. Sugrįžusi į gimtinę Praskovja įsidarbino fermoje. Kaimynai priprato prie jos keistenybių ir užmigusią tuoj pat nunešdavo į ligoninę.
Pasivaikščiojimai su protėviu – poetu
Tai įvyko tolimame Kazachijos kaime 1969 metais. 4 metų mergaitė Nazira Rustamova, užmigusi letargo miegu, dabar ne tik gyva, bet ir geros sveikatos, todėl apie tą išskirtinį atvejį pasakoja pati. „Užmigau būdama ketverių metų. Kaip tai įvyko, neatsimenu. Netrukus man sukaks 36, bet 16 iš jų aš pramiegojau.
Gimiau mažame kalnų kaimelyje netoli Turkestano miesto. Mama pasakojo, kad vaikystėje mane kamuodavo stiprūs galvos skausmai, kartą pradėjau kliedėti, ir mane nuvežė į srities ligoninę. Aš nerodžiau jokių gyvybės ženklų, ir gydytojai nusprendė, kad aš numiriau. Tėvai mane palaidojo. Bet naktį po laidotuvių mano senelis ir tėtė susapnavo mūsų šunį Glasą, kuris jiems pranešė, kad mane palaidojo gyvą.
Pas mus mirusieji nelaidojami karstuose ir neužkasami į žemę. Palaikai įvyniojami į įkapes ir paguldomi laidojimo rūsyje. Matyt, ten pateko oro. Tėvai ėjo manęs gelbėti. Tėtis sako, kad įkapės keliose vietose buvo įplėštos, dėl to jie patikėjo, kad aš tikrai gyva. Mane nuvežė į mokslinio tyrimo institutą Taškente, kur aš ir pragulėjau po specialiu gaubtu, kol pabudau. Aš sapnavau sapnus. Tiksliau, ne sapnavau, bet jutau pojūčius: aš gyvenau kitame pasaulyje.
Bendravau su savo protėviu, kuriam esu keturioliktos kartos vaikaitė. Jis buvo labai garsus mistikas, mokslininkas, dvasinis gydytojas, XII amžiaus sufijų poetas Achmedas Jasavis, jo garbei Turkestane pastatyta didelė šventovė. Su juo aš bendravau, mudu vaikštinėjome po sodus ir iškylavome prie ežerų. Ten buvo labai gera. Aš pabudau 1985 metais, mane pažadino telefono skambutis. Telefonas skambėjo ilgai ir atkakliai. Aš supratau, kad, jei ne aš, niekas nepakels ragelio ir man būtina jį pakelti. Aš nuėjau į skambučio pusę ir dar išgirdau, kaip per radiją dainuoja Valerijus Leontjevas: „Kyla džiaugsmas pro rūką ir kaip sapne...“
Gretimame kambaryje sėdėjo instituto darbuotojai ir mane pamatę neteko žado. Žinoma, kai užmigau, dar nemokėjau nei rašyti, nei skaityti, nei kalbėti rusiškai. Ir vaikystėje niekada negirdėjau Leontjevo dainos. Bet kai pabudau, viską žinojau apie telefonus, o išgirstą dainą mokėjau mintinai.“
Kai daug žinai...
Medikai vos neapalpo pamatę Nazirą, stovinčią prieš juos – juk barokamera, kurioje ji gulėjo, buvo uždaryta, jos niekas neatidarė. Bet ji tarsi perėjo kiaurai per ją. Maskvoje ją tyrė garsūs parapsichologai, net vežė į įvairias šalis ir rodė populiarioje TV laidoje „Trečioji akis“. Nazira teigė (tai patvirtino ją tyrę žmonės) galinti levituoti – pakilti nuo žemės ir sklęsti ore, bei teleportuoti – akimirksniu persikelti erdvėje iš vienos vietos į kitą. Ji suprato gamtos ir žvėrių kalbą, galėjo kalbėti bet kokia gyvąja kalba, mokėjo perduoti mintis per atstumą. Pastarojo gebėjimo neprarado iki šiol.
Laikotarpio po pabudimo pradžioje Nazira galėjo... materializuoti pinigus, jeigu tai būdavo būtina. „Matyt, iš pradžių manyje nebuvo nieko materialaus, aš buvau dvasiniame kūne, - mano ji. - Vėliau mane imta penėti mėsa, duona, ir aš pamažu įgijau fizinį kūną.“ Ir unikalus jos gebėjimas greit išnyko.
Per 16 metų Nazira paaugo 28 centimetrus. Vėliau gana greit susiformavo tarsi pagreitintu tempu ir dabar atrodo pagal savo metus. Ji, kaip žinia, niekada nesimokė nei mokykloje, nei institute. Bet jeigu jai iškyla koks nors klausimas, atsakymas ateina iš aukščiau, tarsi iš kokio nors informacinio lauko. Kitaip paaiškinti neįmanoma. Iš pradžių ji mokėjo visas kalbas ir rašmenis (tai daug kartų buvo tikrinama), bet dabar daug ką pamiršo. Šiuo metu Nazira rašo ir kalba tik rusų, kazachų, uzbekų, tadžikų ir arabų kalbomis. Angliškai tik rašo, bet neperskaito ir nesupranta to, ką parašė. Mokslininkų nuomone, visas turėtas žinias ir nepaprastus gebėjimus galima atgauti, ir ji viliasi, kad taip bus.
Neseniai Nazira įgijo dar vieną savybę – įsitikino, kad jos fizinis kūnas nebijo nei karščio, nei šalčio. Nuo tol ši moteris vaikšto tik basa ir lengvai apsirengusi. Ne kartą į ją buvo atkreipę dėmesį sostinės tvarkos saugotojai, ir Nazirai porą kartų teko pasėdėti milicijoje. Kai kurių autoritetingų metafizikų nuomone, žmogui esant letargo miego būsenoje, jo siela yra astraliniame pasaulyje, kuris subtilesnis negu fizinis, kuriame visi gyvybiniai procesai vyksta minties lygmenyje. Naziros atveju riba, skirianti astralinį ir fizinį pasaulį, išnykusi. Gyvendama čia, žemėje, moteris pamažu įsišaknijo grubesniajame pasaulyje, dėl to nutrūko ryšys su subtiliuoju.
Letargijos priežastis
Kodėl kai kurie žmonės užmiega letargo miegu? Priežasčių, pasak mokslininkų, yra keletas (deja, tai tik spėjimas). Pirma, letargiją gali sukelti grėsmės gyvybei jausmas. Pavyzdžiui, galvos trauma, sunkus apsinuodijimas, nukraujavimas, fizinis išsekimas... Tokia letargija paprastai trunka tol, kol organizmas pats atgauna jėgas.
Antra priežastis – psichinė patologija. Pavyzdžiui, katatoninis stuporas (lot. stupor – sustingimas; psichosomatinis sutrikimas, kuris reiškiasi ligonio nejudrumu ir nekalbumu – vert. past.), atsirandantis sergant kai kuriomis psichikos ligomis ir trunkantis daug metų, labai primena letargiją. Žmogus supranta, kas vyksta aplink, bet neįstengia pajudėti, net atsimerkti. Psichogenine (isterine) letargija suserga jautrūs žmonės – tai apsauginė organizmo reakcija į didelį stresą – atleido iš darbo, vyras paliko šeimą... Visa tai gali sukelti ilgą (net kelių dienų trukmės) ir gilų miegą. Šiuo atveju žmogus retkarčiais atsibunda – nueina į tualetą, o paskui vėl užmiega.
Gydymo įstaigose letargija dažniausiai vertinama kaip komos „šauklys“. Taigi trečioji priežastis – preparatai, tarp kurių sukeliamo šalutinio poveikio yra letargija. Pavyzdžiui, tokią būseną gali sukelti interferonas. O apraklonidino akių lašai gali sukelti letargiją maitinamiems krūtimi kūdikiams.
Ir pagaliau tikroji letargija: sutinkama retai (visame pasaulyje – šiek tiek daugiau kaip dešimt atvejų per metus), jos atsiradimo priežastis mokslui nežinoma. Populiariausia hipotezė: letargiją sukelia kažkoks mokslui dar nežinomas virusas.
Statistinių duomenų apie letargijos atsiradimo priežastis nėra, bet viena rusų mokslininkų hipotezė, ko gero, daug ką paaiškina. Specialistai ištyrė 20 procentų asmenų, sergančių letargija. Paaiškėjo, kad jie visi vaikystėje dažnai sirgo angina, kurią sukelia streptokokinė infekcija.
Mokslininkų nuomone, kaip tik šie streptokokai, mutavę ir prasiskverbę į smegenis, galėjo sukelti letargiją.
Nesiskirkite su mobiliaisiais telefonais
Kartą Gardine buvo užpultas pilietis Ganatkinas. Užpuolikai jam smogė į galvą ir, nuvežę suglebusį kūną į mišką, užkasė sniege. Po 22 dienų „lavoną“ aptiko medkirčiai. Patologoanatomė pasakė, kad, sprendžiant iš vyzdžių, tai nėra seniai miręs žmogus; nagai spustelėjus net įgavo rožinę spalvą. Bet nebuvo nei pulso, nei kvėpavimo. Tačiau gydytojas atsisakė daryti skrodimą, nes nustatė letargo miegą. Medikams pavyko atgaivinti nukentėjusįjį!
Nepriklausomų žurnalistų grupė atliko tyrimą ir nustatė, kad per pastaruosius 3 metus pasaulyje buvo oficialiai užregistruota beveik 30 letargijos atvejų. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) pateikiamais statistiniais duomenimis, tai 4 kartus daugiau negu per praėjusius 50 metų. Pavyzdžiui, 1999 m. „prisikėlė iš numirusiųjų“ iš karto trys žmonės: JAV, Rusijos ir Irako piliečiai.
Šiuolaikinė tendencija – įdėti numirėliui į karstą mobilųjį telefoną – visiškai pateisinama. Beje, vargu ar kas dabar gali būti palaidotas gyvas. Net esant giliai letargijai gydytojas pastebi gyvybės požymius – girdimas širdies plakimas, dirginami elektros srove susitraukia raumenys ir nervai, reaguodami į skausmą išsiplečia vyzdžiai...
Deja, niekas neapdraustas nuo šios keistos ligos. Bet tegu ši būsena bus tik simbolinė, tokia, kaip garsiame japonų haiku: „Saulės letargija: siaubingai trūksta tavo deguonies!“
