Taip leidinyje „The Guardian“ išspausdintą savo rašinį pradeda Louise Pendry, Ekseterio universiteto psichologijos dėstytoja.
Ypač ramybės nedavė fiziniai senėjimo požymiai, toliau rašo ji. Bene lengviausiai sekėsi kovoti su žilais plaukais. Be abejo, juos dažiau ir netgi džiūgavau, kad šitaip paprastai pavyksta pergudrauti sidabro gijas sėjančią šmėklą. Problemų taip pat kėlė raukšlės ir glembanti kūno oda. Su šiais reiškiniais kovojau pasitelkusi ganėtinai brangias priemones ir nemažai laiko suėdančias, tik, deja, abejotino veiksmingumo procedūras. Sugundyta krūvos reklamų, kurių kūrėjams mano baimė senti, aišku, nebuvo jokia paslaptis, aš, it kokia maniakė, vieną po kito pirkau veidui ir kūnui skirtus drėkinamuosius kremus, serumus ir dar bala žino ką, kol sukaupiau gana solidų kovos su senėjimu priemonių arsenalą.
Galybė grožio ritualų reikalavo vis daugiau pastangų. Sudėtingiausia, matyti, darėsi maskuoti žilus plaukus. Galop ši būtinybė tapo centrine viso mano gyvenimo ašimi: dažyti ataugusias šaknis privalėjau ne rečiau kaip dukart per mėnesį, kitaip rizikavau atrodyti it koks barsukas su išilgai galvos einančia balta juosta.
Vieną dieną, kai jau artėjau prie penkiasdešimtmečio, mane aplankė praregėjimas. O kas, jei leisčiau sau būti žila? Juk tai – anaiptol ne tragedija, nors daugumai moterų kaip tik taip ir atrodo.
Įgyvendinus tokį sprendimą, sidabrinės lapės garbės ženklelio niekas neįsegs – dargi sugėdins dėl šitokio apsileidimo. Nerimą kėlė ne tik žilaplaukės galvos vizija, bet ir jos pavertimas realybe, t. y. ilgokai trunkantis procesas, kuris galbūt reiškė, kad ištisus metus būsiu pasmerkta tverti tą nepakenčiamą „ne plauko“ dienos būseną. Dar labai puikiai supratau, kad žili plaukai neišvengiamai perkels mane į pagyvenusių žmonių kategoriją, signalizuodami visiems aplinkui, kad ėmiau leistis nuokalnėn ir prieš akis man – vien bjūranti išvaizda, silpstančios jėgos ir, pagaliau, mirtis. Vis dėlto nesileidau paveikiama šitokių samprotavimų ir ryžausi eksperimentui.
Pirmiausia privalau prisipažinti, kad pats procesas jokiu būdu nebuvo malonus. Dėl ataugusių šaknų plaukai nuolatos atrodė netvarkingi. Kartais manydavau, kad teks laukti amžinybę, kol juos atsiauginsiu. Kaip, matyt, nesunku suprasti, pasiryžimas įgyvendinti idėją išvirto sunkiomis kantrybės ir nuolankumo pamokomis. Visą tą laiką aš klausinėjau savęs, ko verta daugybę metų mane persekiojusi mintis, kad būtina bet kokia kaina atrodyti jaunai.
Praėjus keliems plaukų nedažymo mėnesiams, nutiko šis tas netikėto: aš suvokiau, kad tas procesas ėmė man patikti. Jaučiausi tarsi maištininkė, išdrįsusi pasipriešinti visuotiniam diktatui, esą moterys negali leisti, kad kas nors pastebėtų, jog jos sensta. Kadangi žili plaukai mane vis labiau tenkino, nutariau atidžiau patyrinėti visus savo bruožus. Aiškiai supratau, kad tapo daug mažiau svarbu, ar realiai atrodau senesnė. Metusi iššūkį visuomenės lūkesčiams aš netikėtai išlaisvėjau.
Psichologinis aspektas čia aiškus: pozityvus požiūris į senėjimo procesą dvasinei ir fizinei žmogaus būklei yra tik į gera. Išties gausėja įrodymų (apie kuriuos sužinome iš tokių knygų kaip Carlo Honore „Bolder“), kad augantis metų bagažas teikia nemažai pranašumų. Aišku, yra ir trūkumų, tačiau visuomenę pavergęs nusistatymas, kad bėgantys metai teatneša nuosmukį, yra be saiko perdėtas. Aš, kaip psichologijos dėstytoja ir aistringa šios srities literatūros gerbėja, teoriškai šitai žinojau, bet praktiškai vis tiek nesugebėjau atsispirti kovos su senėjimu idėjai. Ir štai tariau: „Gana! Jaučiuosi visiškai subrendusi vidutinio amžiaus atsinaujinimui.“
Mano pažiūros neišvengiamai ėmė keistis. Nustojau sielotis dėl metų paženklintos išorės – paviršinių senatvės požymių dangstymas nebeatrodė toks svarbus. Užuot pirkusi vis pažangesnius kremus nuo raukšlių, ėmiau investuoti į sveikatą, nes supratau, kad privalau ja pasirūpinti, jei noriu mėgautis tolesniu gyvenimo etapu. Suvokusi, kad galiu pati spręsti, kaip man senti, pasijutau laiminga padėties šeimininke.
Paanalizavusi savo gyvenimo būdą, ryžausi šiokioms tokioms permainoms. Pakoregavau mitybos racioną, ėmiau reguliariai sportuoti. Kad mano kūnas netaptų akstinu susilaikyti nuo noro pašlovinti brandą, turėjau rimtai pasistengti. Pradžioje sporto salė man kėlė tikrą siaubą. Į ją susirinkusieji iš pažiūros ramiai sau darė atsilenkimus, pritūpimus ir įtūpstus, o aš tiktai vos vos judėjau sunkiai išlaikydama pusiausvyrą. Vis dėlto nenuleidau rankų, ir dabar jaučiuosi tvirtesnė nei tada, kai buvau dvidešimtmetė. Žinoma, negalėjau susitelkti vien į fizinį aktyvumą. Kad užsitikrinčiau komfortišką senėjimą, turėjau pasirūpinti ir kitomis sritimis – aktyviu bendravimu su žmonėmis ir intelektiniu tobulėjimu.
Žilų plaukų šukuosena man buvo priemonė, padėjusi suvokti, kad perkopus penkiasdešimtmetį galima su neblėstančia energija, sąmoningai mėgautis gyvenimu. Tapau drąsesnė tiek žodžiais, tiek darbais. Mažiau būgštauju, jei tenka pasitraukti iš komforto zonos. Ėmiausi naujų projektų – prisiėmiau iššūkį įrodyti, kad vyresnės moterys netampa mažiau matomos arba mažiau reikšmingos. Subūriau nepalankų požiūrį į brandų amžių siekiančių paneigti aktyvistų grupę „Advocates for Ageing“. Parašiau knygą vaikams, skirtą su metais atsirandančioms permainoms aptarti. Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose aktyviai dalijausi psichologinių tyrimų išvadomis, taip pat savo mintimis ir įžvalgomis. Labai noriu, kad mano aptariami aspektai sudomintų ir mano dukteris – kad jos žinotų, jog egzistuoja kitas, alternatyvus požiūris.
Procesas, kurį savanoriškai perėjau, padarė įtaką ir mano darbui. Ruošdamasi psichologijos paskaitoms, vis dažniau renkuosi diskriminacijos dėl amžiaus temai artimą medžiagą ir tyrimų sritis. Su pasimėgavimu klausau, kaip mane dominančius klausimus aptarinėja studentai. Nors yra dar jauni, jie geba pripažinti, kad spaudimas maskuoti senėjimo požymius kartais nepateisinamas. Manau, kad privalau išmokyti juos atpažinti diskriminacijos dėl amžiaus apraiškas.
Taigi, žilų plaukų auginimo eksperimentas sukėlė tikrą perversmą – gerokai pakeitė mano gyvenimo būdą ir psichologinį nusiteikimą. Aš susidraugavau su savo metais ir brandaus amžiaus nebelaikau priešu. Dabar labai gerai žinau, kad tai, kaip klostysis gyvenimas po penkiasdešimties, labai priklauso nuo manęs.
