Kaip ir kievieną gruodį norėjau suspėti viską. Dovanos, paskutiniai darbai, šeima ir, žinoma, sporto klubas. Viso to pasekoje, skubėjau tarsi išdegusi akis.
Lekiant į dar vieną susitikimą ir bebraukant eilinę užduotį iš dar nepadarytų darbų sąrašo, supratau, kad metas sustoti. Kaip tik buvo pasnigę ir prisiminiau vieną geriausių patarimų: jei gali nevairuoti, nevairuok.
Kartu tai buvo galimybė man tiesiog pailsėti ir pabūti su savo mintimis, nes pradėjau jausti, kad galvoje tvyro chaosas. O būtent prieššventiniu laikotarpiu vairuoti ypač sunku.
Nuolatiniai kamščiai, taisykles apeinantys ar tiesiog irzlūs vairuotojai... Tai tarsi ne kokį poskonį turinti vyšnia ant torto, kai nervingų minčių ir taip pakanka.
Vis labiau ėmė snigti, tad stengiausi kaip įmanydama važiuoti lėčiau. Akimirkomis man vis tiek rodėsi, kad vairuoju ne aš, o pati mašina mane kažkur velka.
Tad nieko keisto, kad mašina ėmė slysti, matyt, po sniegu slėpėsi nekaltas ledo sluoksnis. Buvau skaičiusi, ką reikia daryti tokiu atveju...
Sukite vairą į, o ne prieš slydimą – taip atgausite automobilio kontrolę. Toks požiūris turėtų būti veiksmingas, jeigu automobilis yra varomas priekiniais ratais ar visais varomais ratais. O jeigu mašina varoma galiniais ratais, gali tekti sukti vairą priešingai, kad išvengtumėte automobilio galo slydimo, tačiau labai sunku tai padaryti teisingai.
Visgi praktikos su teorija man nepavyko suderinti, nes važiavau per greitai...
Taigi tikriausiai jau nujaučiate, kaip baigėsi šis įvykis. Įvažiavau į prieš mane saugiu greičiu važiuojančią mašiną, tačiau manau, kad tai buvo pats geriausias scenarijus. Slydimo metu dar spėjau pagalvoti ir suvokti, kad visas šis mano prieššventinis skubėjimas yra visiškai bereikšmis ir tik įnešantis nereikalingų nesusipratimų ir nelaimių.
Tad geriau mokykitės iš svetimų klaidų...
Autorės vardas, pavardė redakcijai žinomi.