Žinoma, kad analizuojate nuotaikas šeimoje: priekaištų padaugėjo, į partnerį nebežvelgiate meiliai, užsidarote savyje, nes vis labiau nusiviliate, kad jis jūsų nesupranta, kad yra užsispyręs ir niekada nepasikeis. Tą žmogų, kurį anksčiau dievinote, dabar mintyse burnojate, vengiate fizinio artumo.
Pažįstama situacija? Konfliktų kyla net ir pačiose stipriausiose šeimose. Tačiau kažkaip išsaugojamas intymumas, išmokstama atskirti, kur ginčas, o kur vertybės, dėl kurių du žmonės yra kartu.
Pykčiai – dar ne skyrybų požymis
Stipri santuoka – tai žinojimas, kad būsi drauge net ir po audringiausio konflikto, noras kuo greičiau išmintingai išspręsti kilusias problemas ir toliau gyventi drauge. Tai, jog du žmonės nesutaria tam tikrais klausimais, ginčijasi ir derina pozicijas, nereiškia, jog jie vienas kito nemyli ir nenori būti drauge.
Taigi klausimas: kodėl vienos poros, kurios audringai pasiginčija, išsaugo šeimą, o kitų santuoka sugriūva? Neteisinga manyti, kad jeigu vyras ir žmona konfliktuoja, vadinasi, jų santuoka nenusisekusi. Svarbu, kad konfliktai nebūtų užsitęsę, kad šio reiškinio metu būtų išsaugota pagarba ir supratimas, o ne viskas pereitų į pažeminimą, įžeidinėjimus, fantazijos padiktuotus vaizdinius ir primestas savybes, kokių partneris netgi neturi. Partneriai net ir konfliktuodami turėtų mokytis susitarti, laiku sustoti, nugesinti emocijas ir bendrai ieškoti išeities iš susidariusios situacijos. Konfliktai ir ginčai augina asmenybę, moko apsiginti savo nuomonę, taip pat išgirsti kitą požiūri bei rasti kompromisą. Priverčia netgi suabejoti savo aklu įsitikinimu, nes žmogus, kuris absoliučiai įsitikinęs savo tiesa ir matantis tik viena kelią, švelniai tariant, primena kvailį.
Konfliktas – tai ne priežastis, o išeitis, susikaupusios energijos bei minčių iškrova. Pažiūrėkite, kaip po konflikto staiga abu pasijuntate apsivalę, o santykiai tarsi naujai atgimę ar jūsų abiejų pakylėti į naują (kokybės prasme) lygmenį. Pozicijų išsiaiškinimas – labai gerai. Toks konfliktas - rezultatyvus, neleidžiantis kauptis neigiamai energijai, priverčiantis dar geriau pažinti save bei partnerį. O kai konfliktuojant tik išleidžiami nuodai, kai pasipila tik įžeidinėjimai, o kiekvienas lieka prie savo nuomonės, nelinkęs nei nusileisti, nei ieškoti kompromisų, tai jau veda link rimtų nesutarimų. Tokie ginčai ne stiprina santykius, o atitolina du žmones vieną nuo kito. Štai čia pradeda gimti pora – vienatvė dviese, du svetimi po vienu stogu. Išvada: susituokę žmonės turi lūkesčių, savo įsivaizdavimą apie šeiminį gyvenimą. Dažnai ta iliuzija sugriūva. Vienas iš sėkmingos ir tvirtos santuokos receptų – neversti, jog kuris nors iš partnerių pamintų savo vertybes ir nusileistų. Visos istorijos, kuriose vienas partnerių tik kėlė reikalavimus, o kitas pakluso, nuolaidžiavo, pamynė savo įsitikinimus, dažnai baigiasi dideliu sprogimu ir santykių nutraukimu. Pažiūrėkime, ar iš tiesų tie visuomenėje vešintys stereotipai veikia santuoką bei jos trukmę.
Kartu praleidžiate vis mažiau laiko
Pastebėjote, kad nutolote vienas nuo kito, nustojote jausti pasitenkinimą dėl bendro gyvenimo ir vis mažiau laiko praleidžiate drauge... Kai dingsta aistra, tai dar nereiškia, kad iš namų išėjo ir meilė, kad jau priartėjo skyrybos. Aistros atoslūgis – normalus dalykas. O štai jeigu jūsų nesieja sielų artumas, nejaučiate vienas kitam šiltų jausmų, pasitikėjimo, pagarbos, nebenorite rūpintis vienas kitu, vadinasi, jūsų santuoka atsidūrė ant išlikimo ribos, reikia pokalbių, noro, darbo, kad nuvalytumėte dulkes ir atgaivintumėte santykius – kaip vysti pradėjusį augalą. Padeda ir trąšos, ir persodinimas, ir vietos pakeitimas, ir nuolatinė globa, ir sudžiuvusių lapelių nuskabymas. Imkitės kaip sodininkai, kad Tu ir Aš išsaugotų Mes.
Mums gera ir drauge, ir atskirai
Kiek jūs sugebate paisyti asmeninių partnerio ribų, o jis – jūsų? Ar sugebate, ginčydamasi su sutuoktiniu, apginti savo požiūrį, poziciją, norus? Nuo to priklauso, kokio tvirtumo jūsų santykiai. Net ir susituokę mes nesiliauname būti atskira asmenybe, individualiu žmogumi su savo interesais. Todėl santuokoje labai svarbu turėti galimybę būti bei išlikti savimi. Greičiausiai labai gerai žinote, kuo baigiasi santuoka, kai vienas iš partnerių aukojasi, pamina savo pomėgius, troškimus, nuomonę. Tokioje situacijoje mums tenka laviruoti tarp asmeninių interesų ir būtinybės kurti su sutuoktiniu tai, kas vadinama Mes. Čia kalbama apie tai, kiek partneriai gali jausti vienas kito ribas, kad galėtų priartėti, paisydami asmeninių bendrumo ir atskirumo ribą. Tai reiškia, jog kiekvienam iš mūsų būtinas laikas sau, kad galėtume užsiimti mėgiama veikla atskiria nuo partnerio. Jei tokios asmeninės erdvės vienas kitam vyras bei moteris nesuteikia, vėliau ar anksčiau įvyks neišvengiamas sprogimas.
Reti lytiniai santykiai
Jūsų intymus gyvenimas prislopo, nebe toks intensyvus ir turtingas, kaip anksčiau? Tai rodo, kad jūsų santuoka atsidūrė ant pavojingos ribos, tačiau – tik iš dalies. Nėra emocinio artumo, tai ir seksas tampa retesnis. Tačiau vienareikšmiai tvirtinti, jog retesnis intymus artumas – tai ženklas, jog išsiskirsite, tikrai negalima. Didmiesčiuose žmonės veiklūs, užsiėmę, greičiau pavargstantys, jų gyvenime daugiau įtampos, todėl ne visada tie santykiai yra dažni. Dažniausiai atgaiva būna bendros atostogos, kai pora gali džiaugtis vienas kito artumu. Pagaliau galima kasdienybėje sugalvoti mažų švenčių ir atrasti laiko kūniškiems džiaugsmams. Svarbu, kad abu partneriai gyventų vienu ritmu. Tačiau jeigu vienam partneriui itin trūksta sekso, o kitam tai – normali gyvenimo tėkmė, tai reikėtų susiimti – santuoka atsidūrė pavojuje. Prisiminkite, kaip veikė jūsų darni pora – kaip šveicariškas laikrodukas.
Kalbėkitės, kodėl to sekso sumažėjo, kodėl nenorite mylėtis, ką galite padaryti, kad rastumėte laiko intymumui. Santykiuose svarbiausia ne seksas, o emocinis ryšys, kai ir be sekso poroje viskas gerai. Seksas yra tik veiksmas, būdas parodyti partneriui, kaip jį mylite, kaip norite būti su juo, koks jis jums brangus ir kaip pasiilgstate to kūniško artumo. Tai tikra ne būdas jį prisirišti, pataikauti jo įnoriams, kad tik negalvotų apie kitas galimybes. Kai du žmones sieja nuoširdumas, atvirumas, kai santykiai pagrįsti jausmais, pasitikėjimu bei supratimu, įmanoma ir to reto intymumo nesureikšminti ir nelaikyti jo kažkokiu blogu dalyku. Galite mylėtis kasdien po tris kartus, bet tai nerodys, kokie esate artimi, atjaučiantys ir supratingi. Supratote mintį?
Kokie simptomai, kad jūsų santuoka greitai subyrės?
JAV šeimos psichologas profesorius Johnas Gottmanas teigia, jog poras į skyrybas veda vienas kelias. Jis 16 metų savo laboratorijoje bendravo su poromis ir užrašinėjo jų pokalbius. Jais remdamasis, jis suformulavo požymius bei ženklus, kurie veda į skyrybas. Jo nuomone, pagal simptomus galima pasakyti ne tik tai, kad pora atsidūrė ant skyrybų ribos, bet ir nustatyti tikslų laiką, kada pora išsiskirs.
Kritika. Jei jūsų ginčas prasideda aštria kritika, nesvarbu, ar partneris užsipultų jus ar jūs – jį, tai ženklas, jog konfliktas baigsis negatyviai. Ginčuose rinkitės ne kritiką, o skundus, pastabas, nepasitenkinimą. Jausmus mokėkite pasakyti pagarbiai, ramiai. Tai priimtinesnis kelias.
Nepagarba. Kai ginčo metu partneris pasitelkia cinizmą ir sarkazmą, sakydamas pastabas, tai rodo jo nepagarbą. Skaudžios pastabos žeidžia partnerį ir nuodija santykius, nes partneris suvokia, kad kitas juo bodisi, šlykštisi. Tai pasakytina ne tik apie parenkamą leksiką, bet ir apie mimiką. Net akių vartymas gali pagilinti konfliktą.
Gynyba. Kai kyla konfliktas, kai partneris puola pastabomis, logiškiausia pozicija – gynyba. Tačiau tokia pasirinkta taktika reta duoda teigiamą efektą. Puolantis sutuoktinis neatsitraukia ir neatsiprašo. Kaip paradoksalu bebūtų, net ir gynyba kažkokia prasme yra partnerio kaltinimas.
Siena. Kaip eskaluojamas konfliktas pasiekė piką, kažkuriuo momentu vienas iš partnerių jau išsijungia iš ginčo lauko, sėdi nudelbęs akis, nepratardamas nė žodžio. Tokioje atskirties būsenoje esantis asmuo elgiasi taip, tarsi jo nedomintų, ką jam sako pašnekovas. Jis atsiribojo, mintimis susikūrė sieną, užsidarė. Jis daugiau nebenori kalbėti ir tartis.
Kūno kalba. Mūsų kūnas reaguoja į konfliktą. Viena iš aiškiausių fiziologinių reakcijų – stiprus širdies plakimas, daugiau nei 100 dūžių per minutę (palyginimui: vidutinis širdies plakimo dažnumas 30 metų vyrui – 76, o bendraamžei moteriai – 82). Be to, pastebimi hormonų pokyčiai, adrenalino išmetimas į kraują tik skatina konfliktą... tačiau net ir tada atrodo, jog ne pabaiga dar, santuoką galima išgelbėti. Tačiau esmė kita: raktas į santykių atgimimą – ne tai, kaip jūs užglostote nesutarimus, o tai, kaip elgiatės vienas su kitu kasdieniame gyvenime. Jei nerūpi jums partneris, jei nėra šilumos, tai ir konfliktų nugesinimas bus laikinas. Kai jaučiate, kad būsite drauge, kad mylite ir gerbiate vienas kitą, nors dabar jūsų nuomonės nesutampa tik tam tikru klausimu, tai ir kompromiso pasiekti lengviau. Viskas gimsta iš empatijos ir noro padėsi sau, savo mylimam žmogui ir santykiams.