Natūralu, kad visi mes norom nenorom atsigręžiame į savo mylimojo praeitį vien tam, kad galėtume palyginti save su mūsų vietoje buvusiais žmonėmis. Smalsumo vedini iš labai saugaus tolimo atstumo mes stebime savo pirmtaką, lyginamės, varžomės.
Ir visai nesvarbu, ar tai būtų jo vaikų motina, išprotėjusi buvusioji ar jį palikusi niekšelė. Visų, kurie patenka į kategoriją „buvusioji“, mes linkę nemėgti.
Kartą akis į akį susidūriau su vieno vaikino buvusiąja. Piktai nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų. Aš buvau geresnė. Turime nemėgti buvusiųjų tik dėl to, kad juos mūsų mylimieji sutiko anksčiau už mus.
Nors galbūt jos buvo tas Pirmas kartas, Geriausias kartas, ar Blogiausias kartas.
Praėjusiais metais mano vaikinas perspėjo, kad jo buvusioji ateis pas jį pasimokyti groti gitara. Tai, žinoma, buvo labai nekalta priežastis. Tačiau mano galvoje pradėjo suktis nesaugios mintys, dėl kurių turėjau pradėti tos merginos nekęsti.
Tuo metu, kai ji atėjo, buvau namuose. Aš maloniai prisistačiau ir ramiai baigiau gerti arbatą. Tuo metu, kai jiedu mokėsi groti, laikiausi per saugų atstumą ir buvau gretimame kambaryje.
Kaip tyčia, ji turėjo ilgus banguotus šviesius plaukus, kurie raitėsi aplink jos ilgą kaklą. Ji buvo mielo ir šilto veido su porcelianine oda.
Tačiau aš pasidaviau - nusprendžiau jiems sutrukdyti pasiūlydama užkandžių. Pradėjome kalbėtis, nes ji domėjosi sveika gyvensena. Ji patarė išbraukti laktozę iš savo mitybos raciono. Pasirodo, mes abi mėgome skaityti, rašyti ir turėjome kitų bendrų dalykų.
Mes kalbėjomės apie valandą, apsikeitėme kontaktais. Mano vyras žiūrėjo į mudvi šiek tiek sumišęs ir pasimetęs.
Vėliau paklausiau jo, ar neatrodytų keista, jei pakviesčiau ją puodeliui kavos. Jis neprieštaravo. Tačiau turėjome laikytis vienos sąlygos - kad neaptarinėsime jų buvusių santykių.
Praėjus keliems mėnesiams po pažinties galiu pasakyti, kad tapome geromis draugėmis. Nes pačioje pradžioje mes visi apsišarvuojame mums patogiomis kaukėmis, kurias tik po kurio laiko nusimetame.
Turėjau nedaug draugų iš universiteto laikų, buvusių darboviečių. Daugelis jų persikėlė gyventi į kitus miestus, susilaukė vaikų, ar pradėjo savanoriauti. Todėl kol nesutikau savo vyro buvusiosios, jaučiausi šiek tiek vieniša.
Mes šeštadienio rytais vaikštome į jogą, lankėme rašytojų kursus. Mes bendraujame apie viską ir apie nieką tuo pačiu metu. Turime kalnus bendrų temų apie sveiką gyvenseną, knygas, netgi sezoninę depresiją. Mes netgi susitikinėjome su tuo pačiu vaikinu.
Visuomenėje, kuri sako, kad turi nekęsti savo antrosios pusės buvusiųjų, mūsų santykiai atrodo keisti. Netgi netoleruotini. Žmonės spokso į mus, kai mes pasakome, kas tokios esame, ir nesupranta, kaip tariamos priešės gali būti draugėmis.