Įsivaizduokite artimuosius ir draugus, pas kuriuos bent simboliškai turite gurkštelėti alkoholio, nes kitaip jie irgi padarys tą pačią išvadą. Įsivaizduokite, kad kur tik einate, žmonės nesidrovi domėtis, kada iš jūsų kaip iš žirnių ankšties pasipils vaikai. Vyrai tokiais klausimais nekankinami, bet antrąsias puses turinčios moterys smalsiam „gal laukiesi?“ po kurio laiko tampa alergiškos.
Iki šiol man skrandis susitraukia prisiminus dvyliktokę, kurią šiek tiek mokiau lietuvių kalbos – susidaužėme su ja krepšeliais parduotuvėje po dviejų mėnesių nesimatymo, ir ji apsidžiaugė: „Laukiatės?“ Timptelėjau žemyn vilnonį paltuką, po kuriuo buvau susisluoksniavusi net porą megztinių – veiksmas vyko per patį žiemos įšalą. Šyptelėjau, kad ne, nesilaukiu, tik šiaip šiltai apsimuturiavau, mus ištiko minutė kita nejaukios tylos, o grįžusi paslėpiau paltuką ir megztinius spintos gilumoje.
Kartą po sočių atostogų prie mano mamos prisigretino močiutė ir sušnibždėjo: „Anūkytė atrodo pasitaisiusi, gal laukiasi?“ Netrukus jau visos giminės moterys labai įtariai stebėjo mano išvaizdą ir savijautą, bet sočiosios atostogos baigėsi, žandai įkrito, ir jas apėmė neviltis.
Iš esmės gal ir piktoka, kai artimieji, draugai, vos pamatę kažką, kas jiems atrodo kaip nėštumą liudijantis ženklas, puola klausinėti ir sveikinti, bet labiau juokinga. Užtat kai į žaidimą įsitraukia darbo kolegos, viskas gali tapti sudėtingiau. Ne per seniausiai biuras ūžė nuo gandų apie vieną neseniai iš motinystės atostogų grįžusią darbuotoją – buvo tikimasi, kad ji netrukus vėl susilauks vaiko. Vadovas jau beveik ėmė ieškoti pamainos, kai netikėtai paaiškėjo, jog moteris kol kas neplanuoja jokio šeimos pagausėjimo.
Mano neseniai ištekėjusią draugę direktorė profilaktiškai pakvietė „ant kilimėlio“, nes kažkas pastebėjo, kad įmonės vakarėlyje ši atsisakė vyno. „Tikiuosi, laikysiesi susitarimo?“ – paklausė, turėdama omenyje nerašytą pasižadėjimą bent porą pirmųjų metų naujame darbe nepastoti.
„Susitarimo kol kas laikausi, bet ieškau naujo darbo, nes įtarinėjimai, kad jau laukiuosi, erzina. Ta nuolatinė kontrolė, kad nepadaryčiau „nusikaltimo“... – atsiduso draugė, pasakodama apie ne visai korektiškus darbo santykius.
Jeigu manęs kas paklaustų, kada galima klausti moters, ar ji laukiasi, atsakyčiau: niekada. Arba tuomet, kai jau tikrai nekyla abejonių, o gal tada, kai žinai, jog net suklydus neįstumsi jos į nepatogią situaciją.
Praverstų trupinėlis subtilumo, net ir tuomet, kai nėštumo faktas akivaizdus. Iš tiesų tik neturintis takto žmogus ims komentuoti: „Oi, koks didelis tavo pilvukas!“, paklaus, ar laukiesi dvynukų, ims klausinėti, ar jau metei gerti kavą ir prieš pastodama išsivalei organizmą, kamantinės, ar jau nusipirkote butą ir įrengėte kambarį kūdikiui, svarstys, ar gimdysi natūraliai, ar ne, ir „paguos“, kad kol kas dar gali džiaugtis gyvenimu – nes paskui to nebeleis kūdikis.
Į nėštumo etiketą, jei tokį kas nors kada nors parašys, tikrai bus įtraukti įspėjimai nekomentuoti būsimos mamos amžiaus. Kartą parduotuvėje girdėjau, kaip sutikusi draugę moteris pasakojo, kad laukiasi jos marti, ir dūsavo: „Jai trisdešimt, bus sena mama, bet ką padarysi“. Draugė linkčiojo, primindama, kad juodvi vaikus gimdė dvidešimties, ir tai buvo kur kas teisingiau. Sunku suprasti, kodėl moterys kitoms moterims tampa tokios kritiškos, ypač kai kalba pasisuka apie motinystę. Per sena, per jauna – keista, kai besilaukiančios užgriūnamos klausimais, ar joms nebus per sunku „tokio amžiaus“ auginti vaiką.
Dar nesilaukiančias siutina klausimas: „Ar jau planuojate vaikus?“, o nėščias – pasiteiravimas: „Ar planavote šeimos pagausėjimą?“ Į pirmąjį sunku ką ir atsakyti – jei ir planuoji vaiką, ar tuomet reikia duoti ataskaitą, kaip tam ruošiesi? O antrasis tiesiog netaktiškas.
Visiškai kvaila ir užuomina: „Ar jau sveikinti?“ Turiu vieną draugę, kuri lyg nieko blogo nenorėdama, kiekvieną žinią apie silkės užsinorėjimą, pasikeitusius mitybos įpročius, kiekvieną vizitą pas gydytoją, negalavimą ar, kaip tik, pasidžiaugimą palydi būtent tokia fraze. Jautiesi kaip kažkoks gimtadienio fejerverkas, kurio sprogimo taip laukiama, kad net kantrybė senka.
Pasitaiko gero linkinčių giminaičių, kurie vis užsimena, kad pro tavo namus jau turėtų skristi gandrai, ir pataria: „Neužvėluokite, paskui bus sunkiau“. Ir jei iki tol jauteisi laiminga gyvendama savo gyvenimą, kuriame ateityje atsiras vietos ir vaikams, dabar imi gąsdintis – ar jau reikėtų tučtuojau pasidauginti, kad atitiktum mamos standartą? Jausmo, kad neva vėluoji, kurstymas yra vienas iš nesąžiningiausių kenkėjiškos elgsenos pavyzdžių. Vėluojama tik į autobusus ir traukinius, o tapsmas tėvais yra asmeniškas reikalas.
Nė viena draugė nepraleis ir progos, pakuodama perpardavimui savo kūdikio išaugtą vežimėlį ar drabužėlį, suabejoti: o gal dar neparduoti, gal tuoj reikės tau? Ir kaip gi dar gali nežinoti, juk vaikus reikia planuoti kuo anksčiausiai, kad liktų laiko susipirkti visus reikalingus daiktus, išsirinkti geriausius gydytojus pagal atsiliepimus internete, dienų dienas praleisti „supermamų“ diskusijose apie nėštumą ir išsirinkti geriausią jų siūlomą organizmo valymo ir vaiko lyties būrimo bei vardo rinkimo schemą!
Iš tiesų tai radau vieną kitą beveik veiksmingą atsakymo į klausimą, ar dar nesilaukiu, ar neplanuoju susilaukti artimiausiu metu, ir panašias variacijas modelį. Šypsausi ir sakau: „Taip, gal ir planuojame“, arba „Nieko neplanuojame, nes planai nepatikimi, viską palikome natūraliai eigai“, o kartais „Aišku, apie vaikus galvojame“. Tokie pusiau konkretūs ir neinformatyvūs atsakymai gal ir siutina smalsuolius, bet leidžia apsisaugoti nuo pernelyg intymaus mano gyvenimo reikalų narstymo.
Ir negali sakyti, kad klausimai apie vaikus būtų skaudūs, nepageidaujami, labai piktinantys – tiesiog smagiau būtų su žmonėmis leisti laiką kalbant ne vien apie šią ištekėjusios moters misiją.
Ateis laikas – bus ir vaikas, tik kantrybės.