„Pradėjus mokytojauti mano tikslas buvo, kad visi mokiniai viską mokėtų. Tačiau ilgainiui supratau, kad reikia galvoti ne tik apie rezultatą, bet ir apie patį procesą. Būtent todėl pradėjau taikyti tokias mokymo sistemas, kurios skatintų moksleivius įprasti mokytis ir pamėgti tai daryti“, - pasakojo „Renkuosi mokyti“ programos dalyvis.
L. Milius tikino matęs tik du šios situacijos sprendimo būdus – moksleivius motyvuoti papildomais prizais, arba skatinant sveiką konkurenciją.
Už žinias – žaidimas kompiuteriu
„Atsisakiau pažymių. Sugalvojau rengti aukcionus. Už sukauptus pliusus mokiniai gaudavo ne įvertinimus, o prizą, pavyzdžiui, galėdavo per pamoką gerti arbatą, vieną dieną nedaryti namų darbų arba pamiegoti. Tačiau kur kas labiau pasiteisino kita sistema. Kartą per savaitę rengiami protmūšiai. Iš išmoktų temų sudarydavau klausimus ir rengdavau konkursus. Kiek taškų moksleivis surinkdavo, tiek minučių galėdavo vėliau žaisti kompiuteriu. Mokiniams tai labai patikdavo“, - naujai atrasta sistema džiaugėsi L. Milius.
Pasak jo, dažnai net šeštos klasės moksleiviai pasakojo besimokantys tik tam, kad reikia. O štai naujai pateikus faktus bei žinias per žaidimus kur kas pagerėjo ir mokinių motyvacija, ir išmokta buvo daugiau.
„Vaikus motyvuoja sėkmė. Kai mes ką nors darome dėl to, kad mums tai patinka ir vėliau galime laimėti, pavyzdžiui, protmūšį, pradedame tą patį daryti su didesniu entuziazmu. Mokytojo pareiga ne išmokyti vaiką sausų faktų, o padėti pagauti asmeninę sėkmę. Jeigu vaikui tai nepavyksta, mokytojas turi jam padėti per pertraukas ar po pamokų, kartais reikia šiek tiek daugiau laiko, kad ta sėkmė būtų pagauta, tačiau nuleisti rankų negalima“, - įsitikinęs L. Milius.
Pradėjo kasdien skambinti tėvams
Puikiai suprasdamas tai, kad vaikas neturi prarasti motyvacijos mokytis net ir grįžęs iš mokyklos, vaikinas į ugdymo procesą įtraukė ir tėvus.
„Kiekvieną vakarą skambindavau tėvams ir pasakodavau, ką jų vaikas šiandien mokykloje padarė gerai. Pirmieji skambučiai būdavo labai juokingi – tėvai atsiliepdavo sutrikę ir pikti, o pirmas klausimas būdavo: „tai kas nutiko?“. Tėvams buvo neįprasta girdėti apie tai, kad jų vaikas mokykloje elgėsi puikiai. Pripažįstu, kartais buvo sunku sugalvoti, ką gi gero mokinys nuveikė per dieną, tačiau ne visuomet reikia kažkokių didelių ir reikšmingų pagyrų. Kartais užtenka tėvams padėkoti už tai, kad vaikas elgėsi mandagiai, buvo paslaugus ar padėjo bendraklasiams“, - pasakojo L. Milius.
Tokių pagyrų naudą vaikinas tikina pastebėjęs iš karto. Pagirtas vaikas į mokyklą ateidavo linksmesnis, norėdavo pagelbėti ir būti už tai pagirtas.
„Įdomu tai, kad kitą kartą paskambinus tėvams tuomet, kai mokinys tikrai iškrėsdavo ką blogo, jie reaguodavo kur kas ramiau: „na, gi tiek daug gerų dalykų padarė, nieko tokio, kad kartą ėmė ir suklydo“. Manau, kad skambučiais ir nuoširdžiu bendravimu man tikrai pavyko prisibelsti į tėvų širdis – jie žinodavo, ką jų vaikai veikia mokykloje ir kaip jiems joje sekasi“, - džiaugėsi vaikinas.
Įsitikino, kad nei vienas nėra tobulas
Jis su šypsena pasakoja, kad tam, kad labiau motyvuotų vaikus, mokėsi ir kirilicos, ir prancūzų kalbos. Viską darė vardan to, kad vaikams mokytis būtų įdomiau.
„Žinoma, ne visiems vaikams mano taikomos sistemos padėjo. Tačiau labai svarbu įsiklausyti į konkrečius poreikius. Po pokalbių su sunkiai besimokančiais vaikais dažnai suprasdavau, kad jie turi kitų pomėgių ir tikrai įdomių minčių. Gal kartais ir visai nebūtina tobulai žinoti kaip linksniuoti žodžius ar mokėti dauginti stulpeliu, juk nei vienas iš mūsų nėra visapusiškai tobulas. Būtent todėl neturime prievartauti vaikų, kad jie elgtųsi tobulai. Gavę progą pareikšti savo individualumą jie ilgainiui patys atras savo kelią“, - patikino vaikinas.
