Kad tos durys gali priverti pirštus, įnešti į mano gyvenimą pačiuožusių vyrų, kurie paskui atakuos žinutėmis ir laiškais, netgi grasins, įžeidinės ir bandys mano jausmus, elgdamiesi kaip su laboratorine žiurke, tikrai tuomet nesitikėjau.
Todėl ryškiausios internetinės pažintys ir įdomiausi kuriozai tikrai verti atskiro aprašymo.
Prisiskaičiusi motyvacinių knygučių, kad žuviai didesnė tikimybė užkibti, jei užmeti daugiau meškerių, užsiregistravau keliuose pažinčių portaluose (be jokių ten X, nes užteko, kai vienas bičiulis parodė, kokios ten suplaukia kandidatės, siūlančios savo širdį. Kai pamačiau nuotraukas, supratau, kad širdžiai paimti pateikiami labai įdomūs keliai, siūlantys neaplenkti ir kitų svarbių organų).
Kadangi du smegenų pusrutulius laikau didesniu afrodiziaku nei du apvalumus su pieno liaukomis, tai suvokiau, jog tokia demonstracija ne man. Ir apskritai nenoriu būti tokioje aplinkoje. Taigi pasirinkau saikingai kultūringus du portalus.
Anketa yra dalis sėkmės. Rašiau ją išties atsidavusi, surašiau, kokio esu būdo, nenuslėpdama nei pliusų, nei minusų. Parašiau ir kokio vyro tikiuosi. Tokio reikalavimų sąrašo su ūgiu, kilogramais, akių rainelės marginimu ir nagų forma nerašiau – laikiau visais neesminiais dalykais vyrui, su kuriuo būtų įdomu bendrauti, kurio pasaulis mane trauktų ir kuriam norėčiau savąjį pasaulį parodyti aš. Tačiau nerašiau ir taip „ieškau to vienintelio, su kuriuo norėčiau pasenti, kuris mylėtų mane ir kurėį mylėčiau aš“. Ieškojau įdomaus pašnekovo, dėmesingo, mokančio išklausyti, ieškoti kompromisų, turinčio pomėgių ir pasitikėjimo savimi. Žodžiu, kai tau 40 metų, visai kitaip įsivaizduoji buvimą. Patirtis ateina ir žinojimas, kokio buvimo nori, koks gyvenimas dviese būtų mielas ir harmoningas.