Kita vertus, šiuolaikinio gyvenimo ritmas, sveikatos būklė, socialinės problemos ir stresai lemia tai, kad nevaisingumo problema nepraranda savo aktualumo.

Būtina iškart apsibrėžti, kas vadinama nevaisingumu, kada galima nustatyti šią diagnozę ir koks gydymas įmanomas.

Kas yra nevaisingumas?

Nevaisingumas - tai nėštumo nebuvimas po dvylikos mėnesių reguliaraus lytinio gyvenimo be apsaugos priemonių.

Skiriamas pirminis ir antrinis, vyriškas ir moteriškas nevaisingumas. Pirminis moteriškas nevaisingumas - tai nevaisingumas moterų, gyvenančių reguliarų lytinį gyvenimą be apsaugos priemonių ir nei karto nepastojusių, antrinis - nėštumas yra buvęs, tačiau po to, po vienerių metų reguliaraus lytinio gyvenimo be apsaugos priemonių moteris nepastojo.

Susidūrusios su problema pastoti, paprastai pirmosios į gydytojus kreipiasi moterys. Ir neretos situacijos, kai moteriai paskiriamas koks nors gydymas neištyrus vyro. Tačiau reikia prisiminti, kad vyriškas nevaisingumo veiksnys yra gan dažnas (40-50%), taigi vienas pirmųjų sutuoktinių poros tyrimo etapų yra spermogramos analizė. Daugeliu atvejų jau to būna gana nevaisingumo diagnozei nustatyti. Jei vyriško nevaisingumo veiksnys atmetamas, būtina nuodugniai ištirti moterį.

Prieš kalbant apie galimas moteriško nevaisingumo priežastis, norisi priminti, kaip gi vyksta apvaisinimas.

Tai neturi jūsų bauginti

Žinia, kad didžiausia tikimybė pastoti yra ovuliacijos diena. Vidutiniškai ovuliacija įvyksta 14-16 ciklo dienomis esant 28-30 dienų menstruacijų ciklui, tačiau ši data gali varijuoti priklausomai nuo individualių moters ypatumų. Labai dažnai moterys „bijo“ praleisti ovuliacijos dieną.

Esti daug metodų jai nustatyti, pradedant nuo bazinės temperatūros matavimo ir baigiant naminiais ovuliacijos testais. Tačiau reikia pastebėti, kad nebūtinai kiekvienas menstruacijų ciklas turi būti ovuliacinis, ir tai neturi jūsų gąsdinti. Po apvaisinimo apvaisinta kiaušialąstė ima dalintis, tuo pat metu judėdama link gimdos. Normaliam kiaušialąstės judėjimui reikia, kad kiaušintakiai būtų praeinami, kitaip esti negimdinio nėštumo tikimybė. Maždaug po savaitės embrionas pasiekia gimdą ir prasideda implantacijos procesas.

Dabar, žinant apvaisinimo mechanizmą, galima iškart išskirti bent dvi nevaisingumo priežastis: ovuliacijos mechanizmo pažeidimas (anovuliacija) ir kiaušintakių nepraeinamumas.

Anovuliacijos apraiškomis dažnai būna menstruacijų ciklo sutrikimai, tokie kaip menstruacijų vėlavimas, jų nebuvimas daugiau nei šešis mėnesius. Priežastys - hormonų, reguliuojančių moters organizmo reprodukcinę sistemą, produkcijos pažeidimai.

Kita galima priežastis - kiaušintakių nepraeinamumas. Galimos įvairios priežastys: lyties organų uždegiminiai susirgimai, patirtos operacijos, endometriozė ir kt. Įsitikinti, kad priežastis yra kiaušintakių nepraeinamumas, galima tik padarius laparoskopiją, kuri yra ne tik diagnostinė, tačiau ir esant reikalui gydomoji procedūra.

Be paminėtų priežasčių, nevaisingumas gali atsirasti ir dėl kitų: endometriozės, gimdos miomos, cistų, polipų ir pan.

Dviem procentais atvejų nevaisingumą lemia imunologiniai veiksniai, kurie šiuo metu mažiausiai ištyrinėti.

Kokių tyrimų reikia?

Norisi dar kartą paminėti tuos tyrimus, kurių reikės sutuoktiniams pirmajame etape:

- spermograma;
- kraujo hormonai;
- tyrimas dėl infekcijų, perduodamų lytiniu keliu;
- ultragarso tyrimas.

Daugeliu atvejų jau šių tyrimų pakaks išsiaiškinti galimą nevaisingumo priežastį. Kiekvienu konkrečiu atveju bus sprendžiama dėl kitų tyrimų.

Nustačius diagnozę ir priežastis, kyla gydymo metodo pasirinkimo klausimas.

Šiuolaikinė medicina turi galingą priemonių arsenalą nevaisingumui gydyti. Tačiau būtina suprasti, kad gydymo metodo pasirinkimą lems individualios nevaisingumo priežastys. Jei priežastis - ovuliacijos mechanizmo pažeidimas, daugeliu atvejų tai koreguosis gydomaisiais preparatais.

Jei priežastis - kiaušintakių nepraeinamumas, būtina laparoskopija. Šios procedūros galimybės neapsiriboja nevaisingumo priežasčių nustatymu ir gydymu. Šis metodas plačiai taikomas esant gimdos miomai, išorinei endometriozei ir kitiems ginekologiniams sutrikimams.

Tačiau net turint omenyje visus laparoskopijos privalumus, jos nereikėtų laikyti panacėja. Būna taip, kad kiaušintakių praeinamumo atkurti neįmanoma, ir tokiais atvejais naudojamas dirbtinis apvaisinimas.