Kokybė panašėja
Vilnietė trijų vaikų mama Ilona Brasienė renkasi tik lietuviškas braškes. Kaip pripažįsta, atskirti jas turguje nuo įvežtinių lenkiškų ar ispaniškų gana sunku.
„Lietuviškos turėtų būti saldesnės, norisi tikėti, kad mažiau tręštos, neapdorotos cheminėmis medžiagomis, – mano I. Brasienė. – Niekada neperku iš pardavėjų, kurie, be braškių, dar prekiauja bananais bei kitais atvežtiniais vaisiais. Renkuosi tuos, ant kurių prekystalio stovi salotos, krapai, ridikėliai ir kitos lietuviškos daržovės. Viliuosi, kad jos – iš savo daržo.“
Jeigu įvežtinių ir užaugintų Lietuvoje braškių kaina skiriasi litu ar dviem, Ilona tikina perkanti pastarąsias.
Lietuvos vaisių ir daržovių prekybos įmonių asociacijos prezidentė Laimutė Grybauskaitė pastebi, jog panašiai mąsto bei apsipirkinėja ir kitų šalių gyventojai: dalis pirkėjų visada įsitikinę, jog būtent jų valstybėje užauginti produktai yra sveikesni nei įvežti. Tad ir lenkai, kurių daržovių bei vaisių kai kurie lietuviai vengia, mielai palaiko savo augintojus manydami, kad pirmenybę reikėtų teikti būtent jų prekėms.
„Būtu naivu tikėtis, kad šiandien Lietuvoje parduoti auginamos braškės smarkiai skirtųsi nuo užaugintų Lenkijoje. Net ir senąsias lietuviškas veisles šiuo metu augina tik pavieniai sodininkai, mat nuskintos jos trumpiau laikosi, greičiau genda, tad prekybai netinka. Kad nesubankrutuotų, daugelis braškių augintojų renkasi panašias ar tokias pat, kokias augina lenkai. Šios taip greitai negenda nuskintos, ilgai išlaiko prekinę išvaizdą ir labiau tinka transportuoti“, – paaiškina L. Grybauskaitė.
O štai Lietuvos braškių augintojų draugijos pirmininkas Vidas Juodsnukis pabrėžia keletą esminių lietuviškų ir įvežtinių braškių skirtumų: „Pastarosios auginamos naudojant dirbtines laistymo sistemas bei aminorūgštis, kurios skatina cheminių medžiagų įsisavinimą. Todėl įvežtinės uogos nepasižymi geru skoniu. Iš Lenkijos atvežamos braškės dažniausiai auginamos pietvakariniuose arba pietiniuose regionuose, į Lietuvą gabenamos šimtus kilometrų. Kad iki parduodant nesugestų, išlaikytų estetinę išvaizdą ir kokybę, yra apdorojamos įvairiais konservantais ir stabilizatoriais.
Lietuvoje, priešingai nuo Lenkijos, braškės auga atšiauresnėmis klimatinėmis sąlygomis, tad reikia kur kas mažiau augalų apsaugos priemonių. Be to, mūsų šalyje užaugintos ir nuskintos uogos jau tą pačią dieną būna ant prekystalio.“
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjo pavaduotoja Loreta Herbst teigia, kad toli vežti braškes augintojams iš tiesų yra didelis iššūkis. Tiek Ispanijoje, tiek Lenkijoje ar kitose šalyse šios uogos paprastai skinamos esant gan aukštai aplinkos temperatūrai, todėl svarbiausia jas kuo skubiau atvėsinti iki 0 °C ir tokią temperatūrą išlaikyti viso transportavimo metu.
Kartais, kad braškės lėčiau gestų, naudojama modifikuota atmosfera anglies dioksido dujomis, kurios slopina uogų gyvybinius procesus. Jei anglies dioksido kiekis viršija 30 proc., gali pablogėti braškių skonis. Tai pagrindiniai braškių „apdorojimo“ būdai. Nors kai kur braškės pakaitinamos iki 50 °C ir staigiai atvėsinamos, apdorojamos ozonu, sumažinamas atmosferos deguonies kiekis ir pan. Šie metodai taikomi rečiau, nes gali pakisti braškių skonis. Cheminės medžiagos dažniausiai nenaudojamos – tai patvirtina ir kelerių metų laboratoriniai įvežtų braškių tyrimai.
Panaši situacija visai neseniai buvo susiklosčiusi ir su obuoliais. Spėliojantieji, kodėl lenkiški išsilaiko iki vėlyvo pavasario, o lietuviški baigiasi apie Naujuosius metus, kalbėjo, jog kaimynai juos mirko specialiame tirpale ar kitaip apdoroja. Kalbos pritilo tik tada, kai ilgiau panorę išlaikyti obuolius Lietuvos ūkininkai, kaip ir lenkai, pradėjo naudoti naujas technologijas – automatizuotas kameras, kuriose palaikant mažesnį deguonies kiekį obuoliai „užmigdomi“ ir taip pratęsiamas jų laikymo periodas.
Nelegalios priemonės
Vilnietė Ilona Brasienė pabrėžia, jog perkant vaisius, uogas ar daržoves svarbu, kad jie nebūtų per daug tręšti.
„Manau, kad tokius sveikiau valgyti“, – paaiškina.
Lietuvos vaisių ir daržovių prekybos įmonių asociacijos prezidentės L. Grybauskaitės teigimu, tiek užaugintos Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje braškės tręšiamos panašiai.
„Visoje Europos Sąjungoje ūkininkai vaisius ir daržoves augina panašiai, naudoja panašias trąšas. Pastaruoju metu pirkėjai mano, jog būtų privalumas, jeigu daržovės būtų tręšiamos mažiau, negu reikėtų. Tačiau jeigu trūksta kokių nors medžiagų, vaisiai ar daržovės praranda savo formą, skonį, mažiau dera. Tręšti reikia, bet laikantis rekomendacijų ir tiek, kiek reikia. O kurie ūkininkai naudoja mažiau augalų apsaugos priemonių, herbicidų ir pesticidų – sunku pasakyti. Lietuviai teigia, kad neįstengia jų įpirkti, todėl šiomis priemonėmis nepiktnaudžiauja. Kita vertus, kasmet užfiksuojami vis didesni kiekiai į Lietuvą patenkančių nelegalių augalų apsaugos priemonių, kurios gali būti iš tiesų kenksmingos“, – pastebi L. Grybauskaitė.
Kadangi augalų apsauga nėra pigi, bet būtina investicija, kai kurie ūkininkai naudoja nelegalias apsaugos priemones. Jų rinka ypač didelė visose Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje.
Valstybinės augalininkystės tarnybos duomenimis, nelegali produkcija rinkoje sudaro 20–25 proc. Dauguma falsifikatų pagaminti Kinijoje, kur gamybos procesas nekontroliuojamas taip kaip ES šalyse. Daugelio šių augalų apsaugos priemonių etiketėse veikliosios medžiagos nurodomos tos pačios, bet, pasak specialistų, falsifikatų kokybė skiriasi nuo originalių produktų, o poveikis žmogaus organizmui – neištirtas. Tiesa, susigundyti jomis rizikinga, mat užaugintas daržoves, radus pesticidų likučių, tektų išmesti.
Teirautis veislės
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjo pavaduotojos Loretos Herbst teigimu, jeigu braškės auginamos pramoniniu būdu, nėra didelio skirtumo, kurias pirkti – lietuviškas ar įvežtas.
„Visos tręšiamos panašiomis trąšomis, panašiai ir purškiamos. Iš šiemet tirtų dešimties braškių mėginių nė viename neviršytas leistinų pesticidų kiekis, o jų pėdsakų panašiai randama tiek lietuviškose, tiek ir įvežtose. Nors matyti ir teigiamas poslinkis – per 5 metus pastebima tendencija, kad kai kurie tiek Lietuvos, tiek ir užsienio braškių augintojai braškes augina visai be pesticidų – jautriais tyrimo metodais nenustatoma net jų liekanų. Tiesa, lietuviškos visada pirkėją pasiekia šviežesnės, o tai turi įtakos skonio bei maistinėms savybėms“, – komentuoja ekspertė.
Norintiesiems turguje įsigyti iš tiesų kokybiškų uogų Lietuvos braškių augintojų draugijos pirmininkas V. Juodsnukis pataria visada ragauti. Tiek vieni, tiek kiti mokame užauginti geros išvaizdos, bet skonis skirsis. Jam turi įtakos veislė, auginimo sąlygos, galiausiai rūšis.
Braškes auginančio ūkininko Alekso Speičio teigimu, lenkai taip pat moka užauginti skanias braškes, tačiau jos Lietuvos taip ir nepasiekia.
„Iškeliauja pas tuos, kurie sutinka mokėti atitinkamą kainą už kokybę. O perpardavinėtojai puikiai iš to pasipelno: labai pigiai superka prastas braškes, dažniausiai skirtas perdirbti, o parduoda už kokybiškų kainą ir taip gadina lenkų įvaizdį“, – teigia A. Speičys. Norint neapsigauti ir vietoj lietuviškų neįsigyti lenkiškų braškių, ūkininkas pataria pirkti ne braškę, o veislę.
„Kiekvienas augintojas žino, ką jis parduoda, todėl lengvai galės ją įvardinti. O perpardavinėtojas negalės to padaryti. Kam patinka saldesnės, turėtų ieškoti „Select“, „Elkat“. Perdirbti ar transportuoti skirtos braškės „Honey“ bus rūgštesnės. O štai šaldyti labiausiai tinka „Vikat“.
Nepasitikintieji pardavėjais visada gali susirasti braškyną ir atvykę skinti tiesiai iš jo. Norėdamas išsaugoti pirkėją, toks augintojas nerizikuos siūlyti nekokybiškos produkcijos, o jeigu pirkėjas ras kuo skųstis, bent jau žinos, kam pareikšti pretenzijas“, – pataria A. Speičys.
