Tuo pat vardu vadinta ir kur kas mažesnė konstrukcija – rožėmis apsivijusi arka šalia fontano, suolelio ar skulptūros. Itališkai pergola, arba altana vadinta mažosios architektūros forma – stulpai, dengti ažūriniu stogu.
Jų formos, dydžiai, medžiagos, apželdinimas gali taip skirtis, kad kartais sunku vadinti tuo pačiu vardu. Kita vertus, nesistebime, kai gėlynu vadiname ir kelių arų, ir kelių delnų dydžio plotus. Skiriasi mastelis, o ne esmė. Esmė – konstrukcija, teikianti pavėsį.
Karščio ir senų tradicijų pakuždėta
Pergolė galėjo gimti tik ten, kur karšta. Manoma, kad jos tėvynė – Senovės Roma, kur tokiu būdu buvo suderinta keletas svarbių dalykų – atrama vynuogėms ir pavėsinga pašnekesių vieta ne itin turtingiems piliečiams. Pergolės egzistavo ir Senovės Egipte. Jos atgimė renesanso epochoje, kai parkus ir sodus tapo madinga puošti senoviniais elementais. XVI amžiuje jos išplito po sodus, o paskui dar du šimtus metų tiesiog karaliavo parkuose ir išliko populiarios iki šių dienų. Tai savotiškos pavėsinės, tik stogas ir sienos yra iš augalų, kurie kabinasi į konstrukcijos elementus.
Augalai gali būti puošnūs ir tarnauti tik kaip dekoro elementas arba krūmai ir medžiai, paverčiantys pergoles neperžvelgiamomis. Tai gali būti kelios arkos ant aukštų stulpų ar visa jų eilė, nelygu parko dydis ir jo kūrėjų sumanymas.
„Pergolė – puiki romantiška vieta pabūti kartu šeimai ar su draugais. Prisiminkime XIX–XX amžių pradžios filmus – kur bučiuodavosi ponai su katiliukais ir damos pūstomis suknelėmis? Jei atkreipsime dėmesį, pergoles pamatysime daugelyje filmų – ir dabar jų herojai ten šoka, romantiškai šnekučiuojasi, net filme apie Harį Poterį jų yra“, – sako kraštovaizdžio architektas Algis Buraitis. Jo teiraujamės, ar pergolės ir dabar tinka šiuolaikiniams mažiems sklypams.
„Pergolės yra labai svarbus dizaino elementas. Nors visiškai nepretenzingas, bet labai romantiškas ir gražus, puikiai atskiriantis erdves ir padedantis jas išplėsti. Jei jau įsileidome į namų interjerus pilką betoną, tai kodėl šalia minimalistinės architektūros negali būti romantiškos pergolės? Tai mažosios architektūros elementas, priderintas prie visos aplinkos, ją pratęsiantis arba kontrastuojantis, jungiantis kelis statinius arba visiškai atskiras“, – sako A. Buraitis.
Ne tik graži, bet ir patogi
Pergolė puikiai tiks prie terasos, teikdama pavėsį ir privatumo. Ji gražiai atskiria reprezentacinę ir ūkinę kiemo dalį arba dekoratyvinius želdinius nuo lauko baseino ar daržo. Maloniai nuteikia greta pirtelės ar žaviai jungia šeimininkų namus su nameliu svečiams. Tokių sodybų jau vis daugiau ir mūsų krašte. Visais atvejais skirsis pergolių stilius ir joms apželdinti skiriami augalai. Prie pirtelės galbūt darniai atrodys apyniai, prie daržo – vijoklinės pupelės, o poilsio zonoje – rožės.
Pergolė – akcentas, kurį galima puikiai papildyti kitais elementais ir taip sukurti savitą derinį bei pritaikyti tai vietai, kurią pasirinkome – gal reikia paslėpti negražų kampą, sandėliuką ar šiukšlių konteinerį.
„Dabar visur dominuoja racionalumas ir funkcionalumas, visi skaičiuoja pinigus ir atsisako to, kas nebūtina. Tačiau jei pažvelgtume į dvarus, matytume, kad ten buvo daug „nereikalingų“ dalykų – fontanų, skulptūrų, senovinių sienų fragmentų – jausmingų ir gražių akcentų. Atsisakydami viso to, mes savotiškai nuskurdiname ir gyvenimą“, – sako architektas.
Kokios ir iš ko?
Populiariausia medžiaga pergolėms yra mediena, tačiau anksčiau jų kolonos dažnai būdavo daromos iš akmens ar mūro, metalo. Galimas kalvystės šedevras, tačiau pravers ir paprastos metalo sijos ar vamzdžiai, derinami su pintomis ar medžio sienelėmis. Kai viską paslepia augalai, pradinė medžiaga neatrodo labai svarbi.
Svarbiausia, reikia pagalvoti apie patogumą, mat kiekviena medžiagų rūšis reikalauja tam tikros priežiūros. Žinoma, nelogiška investuoti į kaltinio metalo ažūrą, jei ketiname jį aklinai apželdinti.
Tradicinė pergolė dideliame sklype būdavo daroma iš visos eilės mūro kolonų, kurių viršuje dedamos medinės sijos arba metalinių arkų eilės. Tai galima pakartoti ir dabar – mediena ant mūro kolonų išsilaikys geriau nei arti žemės. Jei kolonos medinės, joms reikia į žemę įbetonuoti metalo strypus, prie kurių tvirtinsis mediena. Dabar, kai betonas ir aprūdijęs metalas tapo net madingomis medžiagomis, galima pasinaudoti ir jomis. Vis plačiau siūlomas ir plastikas. Ką šiuo atveju patartų architektas?
„Medinė pergolė daug kam atrodo priimtiniausia, tačiau jei tai rudai dažyta prasta mediena, kuri greitai pradeda pūti nuo augalų, vargu ar bus gražu“, – šypteli A. Buraitis, paklaustas, ar visų sodo elementų medžiagas reikia derinti. Tarkime, prie medinių baldų taikyti medinę pergolę, o prie plastikinių – plastikinę.
„Viskas priklauso nuo stiliaus pojūčio ir finansinių galimybių. Ir pasaulis taip greitai keičiasi, kad senos taisyklės nuolat laužomos. Prieš keliolika metų betono tvoros atrodė labai baisiai, o dabar jų – daugybė, nes jos atlieka savo funkciją. Parudavusio metalo sienų krepšinio arenoje prieš dešimtį metų taip pat nebūtų atsiradę, o dabar jau apsipratome. Plastiko negalime vertinti kaip vienareikšmės blogybės. Daiktai iš visų medžiagų gali būti kokybiški arba ne“, – sako architektas.
Tad kiekvieno fantazijos ir skonio reikalas, ką pasirinkti, juolab kad augalai gali paslėpti nemažai klaidų. Pergolėms galima panaudoti ir giliai impregnuotą medieną, tik į žemę įkasamą dalį reikėtų papildomai izoliuoti arba įbetonuoti. Galbūt tiktų ir metalo tinkliukas, pribertas akmenų, ar bambukai. Juk turbūt visai nenorime, kad pergolė toje vietoje stūksotų dešimtmečius. Pagal tai galima nuspręsti apie investicijų dydį.
„Jei kam reikalingas tik pergolės įvaizdis, galima paprasčiausiai nusipirkti tipinį modulį ir jį pasistatyti“, – sako architektas.
Jų pasiūla rinkoje gan didelė, yra iš ko pasirinkti ir mėgstantiesiems plastiką dėl jo praktiškumo – lengva pastatyti, nereikia perdažyti, užtenka nuplauti. Plastikinėms pergolėms yra pritaikytų vazonų, papildomų sienelių, tad galima tiesiog pažaisti kaip lego kaladėlėmis.
Rekomenduojamas pergolės aukštis – 250–260 cm, o kolonas siūloma dėstyti ne rečiau kaip kas 4 metrai. Tačiau dabar dažniausiai tenkinamasi pergole, kur vietos pakanka vienam suoleliui pastatyti, tokią galime vadinti „įvaizdine“, tačiau papildžius ją kitais elementais arba sustačius kelias ir sujungus sukurtume įspūdingesnį statinį.
Augalai – labai svarbu
Verta prisiminti, kad pirmasis augalas, augęs prie pergolių, buvo vynuogė. Tad jas drąsiai galima sodinti. Yra veislių, nokinančių skanias uogas, atsparių mūsiškėms žiemoms, tad nereikia dengti. O jei apšalo, tokius ūglius galima apgenėti ir per vasarą žalumos užauga su kaupu. Net vėlų rudenį susipynusios lianos atrodo įdomiai, o apsnigtos ar pasidengusios šerkšnu – egzotiškai. Viena bėda – trūksta ryškiaspalvių žiedų.
Vizualiai vynuoges neabejotinai nukonkuruoja rožės. Žydinti arka išties labai gražu, tačiau reikia turėti omenyje, kad žiemą tas rožes teks kažkaip pridengti. Jei jų dvi trys, dar nieko, tačiau jei keliasdešimt, vargas gali būti per didelis. Vertėtų labai gerai pasikonsultuoti su rožių specialistais, mat skirtingas ne tik jų atsparumas šalčiams, bet ir stiebų lankstumas, žydėjimo laikas, net nuo stiebų padėties gali priklausyti žiedų kiekis.
Populiaru pergoles apželdinti įvairių rūšių raganėmis ir vienmečiais vijokliniais augalais, kaip raudonosios pupelės ar pelėžirniai. Tiesa, jie retai užauga ilgesni nei du metrai, tad stogas gali likti niekuo neuždengtas. Tačiau jie labai gerai tinka kaip laikinas variantas, kai pagrindinis daugiametis augalas dar mažiukas.
Labai tinka aktinidijos, tiesa, jei pergolė nėra saulėkaitoje, kurios jos nemėgsta. Gražiai atrodo didžialapės kartuolės, kelių rūšių sausmedžiai, stambiažiedės ląstūnės, visterijos ir kitos lianos, taip pat ir anksčiau itin populiarūs vynvyčiai ar kai kuriems medžiams pavojingi smaugikai. Kasmet vijoklinių augalų medelynų kolekcijose daugėja, tad, sumanius ką nors jais apželdinti, galima pasidomėti iš anksto. Ypač vertos dėmesio botanikos sodų kolekcijos, kuriose auga gerai mūsų klimato sąlygomis patikrinti augalai.
Ne taip greitai auga ir kiek daugiau pastangų reikalauja skroblas, kurio šonines šakas reikės karpyti, bukas, rojaus obelaitės, kurias reikia raišioti prie atramų.
Taigi rinktis tikrai yra iš ko. O svarbiausia apsispręsti: ar reikia dar ir pergolės?
