- Ką tik pristatei savo kolekciją, kaip jautiesi po pristatymo?
Pavargusi... Nežinau iš tikro, keistai jaučiuosi. Nes dažniausiai pristatai ir vėl lieki sėdėti užkulisiuose. Ir tu nežinai, ar buvo gerai ar ne. Nieko nematai ir tėra tik paties kažkoks įsivaizdavimas, kaip viskas atrodė. O šiaip jaučiuosi patenkinta. Kai daug dirbi, turi būti patenkintas.
- Kas toliau?
Viskas, dabar jau šios kolekcijos pabaiga. Jau darome ir beveik įpusėjome naują, 2013-ųjų metų pavasario vasaros kolekciją.
- Kas įkvėpė šią kolekcijai?
Net nežinau iš tikro. Man kažkaip sunku kalbėti apie įkvėpimą, nes, pavyzdžiui, šioje kolekcijoje nebuvo tokios vienos inspiracijos. Buvo kažkokios detalės, audiniai, kurie mane įkvėpė, kuriuos aš pradėjau derinti. Paskui pradėjo dėliotis tam tikros sportinės detalės, tos kepuraitės... Ir viskas gavosi, tokia, kaip aš vadinu mėnulio nuotaika. Kažkas tokio pasislėpę lyg ir. Tačiau kažkokio vieno akcento, kuris mane įkvėpė ir nuo kurio viskas prasidėjo, ir kuriuo remčiausi konstruodama visą kolekciją – to nebuvo.
- Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?
Labai įvairiai. Kartais tai gali prasidėti nuo kažkokios vienos inspiracijos. Tarkim, pamačiau iškeptą kiaušinienę ir man ta spalva, forma ar kažkas sukelia inspiracijas ar norą išgvildenti vieną ar kitą temą.
O kartais, ką aš labai mėgstu, tiesiog būna, jog tu derini kažkokius dalykus. Pamatai vieną audinį, ir jis įkvepia tave kažką padaryti. Padarai ir pagalvoji, jog prie to būtų labai gerai kažkas dar. Ir tu tiesiog pradedi pamažu, po gabalėlį, lipdyti detales, kol galų gale pamatai, kad gaunasi kažkokia visuma. Ta visuma kartais būna net iš pasąmonės, tau nereikia pasiimti kažkokio elemento ir juo remtis konstruojant kolekciją.
Kartais tiesiog gali padaryti ir po to pagalvoti, kas tai iš tikrųjų yra, ir kaip tau viskas čia susidėliojo. Nes iš tiesų mane kartais labai nervina. Taip, gerai, inspiracija... Sėdžiu aš čia, galvoju... Taip, gėlė. Tada ta gėlė... Vystau kažkaip. Neįdomu, nėra žaidimo. Kartais tas žaidimas imponuoja daug labiau. Nors kartais būna ir atvirkščiai, kad tu kažką labai aiškiai sugalvoji, kažkokią faktūrą ar temą. Ir tiesiog nori tai išgvildenti. Sunku pasakyti, gali būti ir taip, ir taip.
- Kaip apibūdintum šios kolekcijos merginą? Kokia ji?
Na, ji tokia paprasta, bet neprasta. Taip ją apibūdinčiau.
- Visada tavo kolekcijose didelis dėmesys skiriamas batams. Kodėl?
Viskas prasidėjo, kai pradėjau siūti paltus ir pajaučiau, jog man trūksta pačios formos. Tiesiog tai buvo eksperimentavimas, kuris, kaip pastebėjau, išaugo į tokį nuolatinį batų gaminimą, ir aš jaučiu, jog žmonėms to reikia, ir jeigu aš jų nepadarysiu, tai visi pradės labai liūdėti. Jaučiuosi beveik šantažuojama publikos. Bet ir pačiai man batai - tarsi paskutinis ir labai svarbus akcentas, užbaigiantis visumą. Ir tarp kitko, visi modeliai sako, jog mano batai yra labai patogūs ir daug patogesni, nei aukštakulniai. Visos patenkintos ir labai lengvai jais vaikšto.
- Pagal ką dažniausiai renkiesi modelius?
Dažniausiai atsižvelgiu į visumą. Tarkim, fotosesijoms, fotografuojant stambesnius kadrus, labiau žiūri į veidą, plaukus, kažkokį įdomesnį tipažą. Renkantis manekenes podiumui, bent jau man, labai svarbu modelio proporcijos ir jo judėjimas, kūno sandara.
Veidas tampa ne tiek svarbus, kiek pats kūnas. Žinoma, atsižvelgiu į tai, kad modelis būtų lieknas. Lieknumas yra gražu, gražus lieknumas. Tačiau visada per daug liekniems modeliams sakau, kad jos per mažai valgo ir apskritai manau, jog ta mada po truputį praeina.
- Kokie tavo mėgstami tipažai?
Tipažus anksčiau mėgdavau tokius labai keistus. Ir dabar juos mėgstu. Bet kad ir dabar, vieną manekenę pamačiau ir man ji labai priminė Cindy Crawford laikus, čia turbūt kažkur 80-ieji, 90-ieji metai... Tų laikų grožio etalonas. Stulbinamai graži mergina su maža nosyte, plačiais antakiais, storomis lūpomis, plaukais. Kažkas nerealaus.
Anksčiau būdavo, kuo keistesnė ir panašiai, o dabar priešingai. Mane tiesiog nugalėjo jos moteriškas, nerealus grožis. Ir tai labai veikia. Kažkaip pagalvojau: kodėl aš jos negaliu pasirinkti? Ji šiaip labai graži, tiesiog graži. Aišku, tas paprastas grožis galbūt ne tiek, bet tas kažkoks 90-ųjų, Santa Barbara, kaip aš vadinu. Nustelbiantis grožis.
- Kurdama galvoji apie savo klientę, kokia ji?
Taip, turiu galvoti. Kaip visiems kartoju, mano klientė – tobulai netobula. Tokia moteris, kuri apskritai yra labai gilus, protingas, išsilavinęs žmogus, mėgstanti tam tikrus klasikinius daiktus ir panašiai, bet tuo pat metu tokia truputį crazy, kaip ir aš pati.
Eina, kur nors užkliūna, nukrenta, dar kažkas. Tokia žavi. Ir kartu tobulai netobula. Labai nemėgstu kraštutinumų. Kai būna, arba labai teisingas žmogus, arba labai neteisingas. Man patinka tas tampymasis tarp teisingo žmogaus ir neteisingo. Tarkim, matai moterį, kuri atrodo visiškai normali ir staiga supranti, kad ji ką nors tokio padarė ar pasakė, ar nukrito, ir nustembi, kas čia buvo... Ir tą tampymąsi mėgstu visame kame, ne tik žmogaus, moters charakteryje, bet ir kolekcijose. Tarp klasikos ir kažkokių keistų, sportinių elementų.
- O pati ar daug dėmesio skiri savo stiliui, įvaizdžiui?
Iš tikro aš gal ir norėčiau skirti nors šiek tiek dėmesio. Tačiau kai dirbu su mada ir nuolat būnu joje, aš tiesiog tiek persikraunu jos, kad į save nežiūriu iš viso, o žiūriu į kitus ir kitus rengiu. Tai aš tokia labai paprasta ir kartais gailiuosi, jog neturiu drabužių spintoj, bet iš kitos pusės galvoju, na, ir kas. Per daug to nesureikšminu, nes neturiu tam nei laiko, nei noro.
- Ką galėtume rasti tavo spintoje?
Mano spintoje... Pavyzdžiai iš kolekcijų, siūti, nepabaigti. Kažkokie trikotažai, džinsai, mano paltai (labai mėgstu paltus), ilgi šalikai. Tiesiog viskas, kas, atrodytų, nedera, bet kai matai visumą, atrodo visai gerai.
Ačiū Eglei, sėkmės jai!
