Kas bus, jei paaiškės, kad ne? Juk labai retai kas iš anksto planuoja, kad tikrai norės kažką parsigabenti ir turi galimybių išsiaiškinti visas sąlygas. Juolab kad įstatymų kalba ne taip lengvai suprantama tam, kas su jais retai susiduria.
Dažnai bijome be reikalo
Baimės akys didelės. Pasirodo, anaiptol nereikia slapstyti visų įvežamų augalų. Ir net baimintis, kad, tarkime, Kretoje nusipirktas alyvmedis vazonėlyje yra koks „nelegalas“. Juos galima vežti.
Kaip „Rasas“ patikino specialistai, tam tikri augalų ir sėklų kiekiai su tam tikromis išimtimis yra visiškai teisėtas dalykas, nereikalaujantis apsirūpinti papildomais dokumentais, leidimais įvežti ar fitosanitariniais sertifikatais. Ir tik baimė turėti biurokratinių rūpesčių atbaido augalų prekyba nesiverčiantį žmogų nuo tokių pirkinių. Kas norės vargti dėl vieno kito augalėlio...
LR žemės ūkio ministro ir LR finansų ministro 2005 m. kovo 25 d. 3D–171/1K–080 įsakymu yra patvirtintos įvežamų į LR ir Europos Sąjungą bei įvežamų per ją tranzitu augalų, augalinių produktų ir kitų objektų fitosanitarinio tikrinimo taisyklės. Jose nurodoma, kokia augalinė produkcija ir kokie jos kiekiai, įvežant ją į Lietuvos Respubliką, yra fitosanitariškai nekontroliuojami.
Tai yra iki 100 pakelių, bet ne daugiau kaip 500 g sėklų; iki 500 g svogūnėlių, gumbasvogūnių bei gumbavaisių; iki 20 kg vaisių ir daržovių; iki 50 vnt. skintų gėlių; iki 10 vnt. vazoninių gėlių; iki 50 vnt. dauginamosios medžiagos (daigų); iki 2 vnt. pakuočių, bet ne daugiau kaip 50 l auginimo substrato; iki 100 kg grūdų. Tačiau šiuo metu yra derinamas šio teisės akto pakeitimas, todėl reikėtų juos sekti, nes ateityje šie kiekiai bus mažinami.
Tačiau jokiu būdu negalima įvežti bulvių ir bakterinės degligės augalų šeimininkų (obelų, kriaušių, kaulenių, gudobelių, cidonijų, svarainių sodinukų). Dar viena svarbi sąlyga – turi būti įvežama savo reikmėms, t.y. galutiniam vartojimui. O tai reiškia, kad augalais nebus prekiaujama, jie nebus dauginami.
Kitaip tariant, Europos Sąjungos šalyse įsigytus augalus, neviršijant nurodytų kiekių bei įsigyjant augalus (išvardytus LR žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo 3D–264 „Dėl kenksmingųjų organizmų, augalų, augalinių produktų ir kitų objektų sąrašų patvirtinimo“ 5 priede) su augalo pasais galima įvežti į Lietuvą drąsiai. Tačiau reikia žinoti, kad augalai turi būti pasodinti durpėse.
Kiek sudėtingiau su augalais iš kitų šalių, kurios vadinamos trečiosiomis. Tačiau ir iš ten vežant nusilaužtą šakelę daugeliu atveju galima jaustis gana drąsiai. Blogiausiu atveju, jei augalas bus kokiame draudžiamųjų įvežti sąraše, pareigūnai jį konfiskuos arba lieps išmesti. Kita vertus, jei tai vyks itin dažnai, galima pelnyti baudą. Tad ramiai jaustis galima tik tuomet, kai nėra „istorijos“.
Kodėl ir kas draudžiama
Jei nebūtų draudimų ir apribojimų, padidėtų ligų platinimo galimybė. Augalų mėgėjai čia tikriausiai norėtų protestuoti – koks sveiko proto žmogus į namus vešis sergančio ar kenkėjų apipulto augalo šakelę, rizikuodamas, kad nuo jos gali užsikrėsti visi kiti augalai. Tačiau specialistai teigia, kad neatlikus tyrimų daugeliu atveju neįmanoma nustatyti, ar augalas neapsikrėtęs, o jį dauginant padauginama ir liga, galinti atnešti didžiulių nuostolių.
Griežtai draudžiama įvežti karpažoles, kaktusus ir orchidinius augalus. Tačiau jau dėl kitos priežasties – Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (CITES).
Vilniaus oro uoste ne taip seniai buvo sulaikyti augalai, panašūs į kaktusus. Turistė nusiskynė juos Indijoje gatvėje ir ketino pasisodinti į vazonėlius namie. Muitinės pareigūnai įtarė, kad moteris pažeidė CITES konvenciją ir augalus sulaikė. Po konsultacijų su Aplinkos ministerijos bei Gamtos tyrimų centro specialistais paaiškėjo, jog muitininkų įtarimai pasitvirtino. Iš Indijos nelegaliai bandyta įvežti karpažoles (Euphorbia), kurios yra įrašytos į CITES konvencijos II priedą ir joms gabenti reikia specialių dokumentų.
Mūsų šalis yra pasirašiusi Nykstančios laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją, Biologinės įvairovės konvenciją. Todėl siekiama, kad į Lietuvą nebūtų įvežami agresyvių rūšių augalai, piktžolės, kurios gali slopinti vietinius augalus. Daugelis tų „ateivių“ gali būti pavojingi žmonių sveikatai, sukelti alerginius susirgimus, ypač kai žydi.
Nuo 1951 m., kai buvo priimta konvencija, pasaulinė prekyba, augalinis maisto produktų judėjimas per valstybių sienas padidėjo apie 10 kartų ir didėja vis sparčiau. Todėl labai padidėjo ir rizika, kad su augalais, sėklomis, mediena iš vienos šalies į kitą bus pervežti kenkėjai ir naujos ligos.
Kai kurie kenkėjai padaro ypač daug žalos tiek estetine, pavyzdžiui, jei tai parko ar žiemos sodo augalai, tiek ekonomine prasme.
Tokį pavojų dažniausiai kelia organizmai, kurie gyvena kitose pasaulio vietose, o patekę į naujas teritorijas paplinta labai greitai, mat čia nesutinka natūralių savo priešų, o vietiniai augalai nebūna jiems atsparūs.
Tokie organizmai sparčiai dauginasi ir plinta, o didelė populiacija sunaudoja daug maisto. Jei taip atkeliauja ir pasidaugina lauko kenkėjas, nukenčia labai didelė pasėlių dalis. Žinoma, bandoma tokį plitimą sustabdyti, naikinant cheminiais preparatais. Tai ne tik papildomos išlaidos, bet ir žala gamtai bei žmonėms.
Tačiau blogiausia, kad kai kurių kenkėjų neįmanoma išnaikinti cheminiais ar kitais būdais, tuomet vienintelė išeitis – kirvis ir ugnis. Gali tekti iškirsti didžiulius sodus, parkus, medelynus ir sudeginti nukirstus augalus. Tai daroma ne tik užkrėstoje zonoje, bet ir kelių kilometrų spinduliu esančiose vietose.
Todėl atsižvelgiant į kitų šalių patirtį bei mokslinius tyrimus ir prognozes yra sudaromi karantininių kenkėjų sąrašai, kurie tvirtinami Europos Bendrijos teisės aktais. Šių teisės aktų privalo laikytis ir Lietuva, nes būdami EB išorine siena saugome ne tik savo, bet ir visos Bendrijos teritoriją.
