Angliškųjų rožių istorija
Angliškųjų rožių atsiradimo istorija romantiška ir įkvepianti. Prieš gerą pusšimtį metų jaunas anglų ūkininkas D. Austinas susižavėjo nostalgiškomis senovinėmis rožėmis. O jos jau po truputį traukėsi užmarštin, nes tuo metu rožynuose viešpatavo spalvingos arbatinės hibridinės ir daugiažiedės rožės.
Senovinių rožių veislių vis mažėjo, nes selekcininkai orientavosi į vis stambesnius neįprastų spalvų arbatinių hibridinių veislių žiedus, kurie gražiai atrodytų parodose ar puokštėse. Kad rožės pražystų tokiais nuostabiais žiedais, reikėdavo ypatingai genėti kerą, todėl jos ne itin gražiai atrodydavo gėlyne. Įkvėptas knygų apie senovines rožes, D. Austinas nusprendė pabandyti išvesti rožę, kurioje derėtų geriausios senųjų ir moderniųjų veislių savybės, kuri būtų ypač graži, tačiau lengvai auginama ir vienodai gerai atrodytų tiek puokštėse, tiek gėlyne. Šios rožės savo žiedo forma turėjo atrodyti kaip senovinės, tačiau pasižymėti šiuolaikiškomis spalvomis ir pakartotinu žydėjimu.
Augalų selekcijoje daug nulemia atsitiktinumas ir sėkmė, ir D. Austinui gana greitai pavyko aptikti vertingą sėjinuką – ‘Constance Spry’. Ir nors šiemet šiai veislei sukanka 50 metų, o ji žydi tik kartą vasaros pradžioje, ji iki šiol plačiai auginama. Taip atsirado vis daugiau įdomių veislių, ir apie 1969 metus D. Austinas tvirtai įtikėjo, kad jis eina teisingu keliu, kad jo rožės yra vertingos.
Tuo metu mažai kas tikėjo, kad tokios rožės išpopuliarės, tad rožių augintojai visiškai jomis nesidomėjo. Taigi D. Austinas nusprendė paversti savo ūkį rožynu, kad galėtų auginti ir pardavinėti naująsias angliškąsias rožes. Praėjus 40 metų šios rožės išplito po visą pasaulį ir yra bene mėgstamiausios tarp rožininkų.
Kuo ypatingos angliškosios rožės?
D. Austino angliškosios rožės – palyginti nauja šiuolaikinių rožių grupė, išpopuliarėjusi apie 1970–uosius. Jos atsirado kryžminant senovines rožes su moderniomis arbatinėmis hibridinėmis bei daugiažiedėmis. Iš vienų jos paveldėjo subtilų žavesį ir nuostabius kvapus, iš kitų – spalvų įvairovę ir pakartotiną žydėjimą.
Dauguma angliškųjų rožių auga kompaktišku, apvaliu krūmu, kuris gražiai dera gėlynuose. Paprastai jos siekia apie metrą aukščio, tačiau ūgis dažnai priklauso ir nuo genėjimo pobūdžio.
Angliškosios rožės – viena kvapiausių rožių grupių. Kai kurios veislės pasižymi būdingu senovinių rožių dvelksmu, tačiau galima aptikti ir arbatinių rožių, muskuso, miros bei įvairių vaisių aromatų. Jokia kita augalų grupė nepasižymi tokia aromatų įvairove.
Svečiuose angliškųjų rožių rojuje Olbraitone
Nedideliame mieguistame Anglijos kaimelyje Olbraitone, esančiame netoli Birmingemo, plyti vienas gražiausių pasaulio rožių sodų. Per 700 įvairių rūšių ir veislių rožių auga 80 arų rožyne. Sodas suskirstytas į mažesnius rožynus, kurių kiekvienas pasižymi savita atmosfera.
Ilgasis sodas sudaro pagrindinę sodo alėją, nes nuo jo atsišakoja kiti mažesni rožynai. Jame sutelkta senovinių rožių kolekcija, kurių dauguma žydi tik kartą vasaros pradžioje. Kad tęstųsi žydėjimas, Ilgajame sode auga ir nemažai šiuolaikinių krūminių bei angliškųjų rožių. Per visą sodą driekiasi pergolės, prie kurių auga laipiojančiosios bei vijoklinės rožės. Šioms nužydėjus, ant jų pakimba mažučių erškėtuogių girliandos.
Viktorijos laikų sode veši angliškosios bei kitos pakartotinai žydinčios krūminės rožės. 2006 metais šis sodas buvo apjuostas aukšta (beveik 3 metrų pločio) ir 100 metrų ilgio tvora, šalia kurios susodintos angliškosios rožės puikiai iliustruoja, kad jos tinka ir kaip vijokliai. Kitos laipiojančiosios ir vijoklinės rožės svyra nuo arkų ir pergolių.
Tačiau Renesanso sodas, ko gero, pats gražiausias. Jo centre esantis siauras vandens tvenkinys primena itališkus sodus. Jis paskirtas tik angliškosioms rožėms, kurios pradeda žydėti gegužės pabaigoje ir žydi iki šalnų. Šiame sode iš tikrųjų atsiskleidžia angliškųjų rožių pasaulio spalvų bei kvapų įvairovė.
Liūto sode centrinė figūra – liūto skulptūra. Ją supa taisyklingos arbatinių hibridinių, daugiažiedžių bei angliškųjų rožių lysvės, o pačią skulptūrą juosia miniatiūrinių rožių apvadas. Išilgai Liūto sodo driekiasi dvi ilgos tradicinės mišrios lysvės, kur prabangūs angliškųjų rožių žiedai supasi tarp daugiamečių žolių.
Yra ir laukinis rožynas, kuriame natūralioje aplinkoje auginami erškėčiai bei jiems artimos rožių veislės. Šis sodas gražiausiai atrodo pavasarį – būtent tuo metu žydi dauguma erškėčių.
Kaip atsiranda angliškosios rožės?
Angliškosios rožės – viena brangesnių rožių grupių. Jei jums tai atrodo neteisinga, tereikia atidžiau pasigilinti, kiek laiko ir preciziško rankų darbo įdedama į veislės atsiradimą.
Kasmet D. Austino rožyne daroma apie 150 tūkst. tikslinių kryžminimų. Tam žiedadulkės yra rankomis surenkamos, sužymimos ir apdžiovinamos. Kadangi daugelis pilnavidurių rožių turi labai mažai kuokelių, surinkti reikiamą kiekį žiedadulkių nėra lengva. Apdulkinamų augalų kuokeliai yra pašalinami, kad jų piestelės apsidulkintų tik numatytomis žiedadulkėmis. Visi kryžminimai yra kruopščiai registruojami.
Sunokus erškėtuogėms, surenkama apie 400 tūkst. sėklų. Iš jų sudygsta apie 250 tūkst. sėjinukų. Kadangi visi sėjinukai skirtingi, jie atidžiai stebimi kelerius metus – svarbu per anksti neišmesti gero augalo, nes kartais sėjinukai savo tikrą veidą parodo tik po kelerių metų stebėjimo. Ir taip tęsiasi 8 metus. Paskutiniais metais atrinkti perspektyviausi augalai padauginami iki 200 vienetų ir vertinami toliau. Nuskambės žiauriai, tačiau iš jų bus atrinkti tik 5–6 augalai, kurie bus naudojami tolesniam dauginimui. Likusieji keliaus į komposto krūvą. Ir taip kasmet…
Angliškosios rožės Čelsio gėlių parodoje
Viso šio titaniško darbo rezultatas – 5 ar 6 naujos veislės, kurios kasmet pristatomos Čelsio gėlių parodoje Londone, vykstančioje gegužės pabaigoje.
Šių metų Čelsio gėlių paroda D. Austino rožynui atnešė jau 16–tą aukso medalį. Dažniausiai angliškųjų rožių ekspozicija būna labai paprasta. Šiais metais ją juosė neaukšta tinkuoto mūro tvora ir mažutės karpytų buksmedžių gyvatvorės, o ekspozicijos viduryje – nedidelis tvenkinukas su tradicine skulptūra. Tai dar viena graži tradicija, kad kiekvienoje Čelsio parodoje rožių ekspoziciją puošia D. Austino žmonos sukurta skulptūra (beje, šių skulptūrų gausu D. Austino rožyne Olbraitone). O šiuose paprastučiuose rėmuose kunkuliuoja ir per kraštus verčiasi rožių žiedų gausa.
Šiemet parodoje rožių augintojų dėmesiui buvo pristatytos penkios naujos veislės
‘William and Catherine’ – šios veislės žiedai savo plokščiais žiedais ir daugybe žiedlapių primena senovines rožes. Kiekvieno žiedo centre – nedidelė akutė. Žiedai iš pradžių skleidžiasi vos kreminės spalvos, vėliau išbaldami iki švarios baltos. Nužydėjus žiedui, vainiklapiai nukrinta patys (tai svarbi baltos rožės savybė, kad vaizdo ir tyrumo įspūdžio negadintų seni, pageltę žiedlapiai). Tai labai sveika rožė, auganti kompaktišku keru. Taip pavadinta karališkųjų vestuvių, įvykusių šių metų balandžio mėnesį, proga.
‘Lady Salisbury’ – žavinga veislė, savo išvaizda primenanti baltažiedes rožes. Rožiniai, netaisyklingos skrotelės formos žiedai. Labai gerai žydi pakartotinai. Tinka auginti kartu su senovinėmis rožėmis. Puikiai dera mišriuose gėlynuose su daugiamečiais augalais.
‘Fighting Temeraire’ – kitokia angliškoji rožė. Sodrios persikų spalvos žiedai labai stambūs, pusiau pilnaviduriai, banguotais pakraščiais. Tai labai sveika ir augi veislė, labiau primenanti parko nei senovines rožes. Veislė pavadinta žinomo paveikslo ‘Fighting Temeraire‘ garbei.
‘Queen Anne’ – dar viena senoviško stiliaus rožė, primenanti šimtažiedį erškėtį, žydinti vidutinio dydžio rožiniais žiedais. Taip pavadinta Askoto žirgų lenktynių 300-osioms metinėms. Šią lenktynių trasą įkūrė Anglijos karalienė Ona 1711 metais.
‘Wollerton Old Hall’ – šių metų kvapiausia veislė, pasižyminti ryškiu miros kvapu, retu tarp rožių. Apvalūs pumpurai išsiskleidžia į blyškiai gelsvus taurės formos žiedus. Auga ypač tankiu ir kompaktišku keru.
