„Zagsas“, lietuviškai Civilinės metrikacijos biuras. Nieko įspūdingo, viskas tvarkingai, griežtai reglamentuota, žodžiai kaip ir priklauso pagal įstatymą, jokio nukrypimo nuo to ką liepė daryti partija ir vyriausybė.
Bažnyčioj dar šalčiau, nei lauke. Einam išpažinties. Dieve, aš toks jaunas, o kiek spėjau prigriešyti. Kunigas atleidžia, kaip gali neatleisti, vis dėlto 50 rublių paaukojau. Taip apsidžiaugiu, kad net vietoj maldos kažkodėl rusiškai „jolački sosioločki“ tyliai sudainuoju.
Kunigas gražiai kalba, o paskui klaupkis, stok, žegnokis, klaupkis, stok, žegnokis, klaupkis, stok, žegnokis. Net sukaitom. Galų gale baigėsi. Po šios ceremonijos išpažinties nebuvau štai jau 31 metus.
Tada risčia į juodą „Volgą“, kažkodėl ant kapoto pabrolių papuošta geltona gulbe. Iki to laiko šventai buvau įsitikinęs, kad gulbės būna baltos. Tiek to, svarbu, kad nenuskristų. Palangos tiltas apledėjęs, vėjas košia, tiesiog drasko mano jau oficialios žmonos nuometą. Šampanas šaltas, brrr... Vienas kitas sanatorinis poilsiautojas pritariamai linksi, kas jiems, atrakcija, be to, be pinigų.
Foto ateljė, taip anais laikais vadino vietą, kur reikėjo visom pozom, su visa palyda ir be jos fotografuotis. Fotografai tada gerai iš vestuvininkų uždirbdavo, nei vienas su smaugliu ar kokia makaka poilsiautojų prie jūros tilto negąsdindavo.
Galų gale visas tas košmaras baigėsi. Bent aš taip galvojau. Iš tikrųjų viskas tik prasidėjo. Visų pirma piršliai absoliučiai nesusivokė, kas tokiais atvejais daroma, ką sakyti, kaip elgtis. O iki vestuvių piršlys tiesiog žaižaravo puikiu sąmoju ir galingais posakiais bei anekdotais. Tiek to, pradėjom lengvai uliavoti.
Pirmas po dviejų valandų lūžo muzikantas-būgnininkas. Gerai, kad solistas, beje praktiškai aklas, susitvarkė ir pirmieji šokiai buvo visiškai pusėtini. Na, išskyrus tai, kad vienas pabrolių sugebėjo stipriai išsisukti koją. Rokenrolą jaunimas tada pliekdavo ugningai. Beje, būgnininkas buvo sugirdytas šiltu vandeniu su pipirų ir kitų prieskonių mišiniu. Atsigavo iš karto ir paskui kalė atsakančiai.
Visi su lengvu virpesiu laukėme dvyliktos valandos. Vainikėlio deginimas, „Stok ant akmenėlio“ ir visa kita, kas priklauso pagal šimtmečius susiklosčiusias tradicijas. Degimas ir stojimasis, sakyčiau, greičiau šokimas ant stalo, buvo fantastiškas, nes pradėjus pyškinti šampano buteliais, vienas kamštis sugebėjo atšokti nuo lubų ir pataikyti tiesiai į spirite panardintą rūtų vainikėlį. Degantis ištaškytas spiritas mikliai padegė staltiesę su visais tautiškais valgiais, degė degtinytė stikliukuose, degė naujai ištapetuotos sienos, degė pamergių krampleninės suknelės.
Pabroliai, visi kaip vienas tvatino kelnes toje vietoje, kur paprastai vyrai daužo nestipriai. Deja, labai apdegė veidus dvi pamergės, o likimo ironija, - abi rusaitės. Vieną jų gydė apie pusę metų, kol veidą padengė nauja oda. Kita, sutvarstyta ligoninėje, antrą dieną taurius gėrimus traukė per šiaudelį.
Pirmas, prasidėjus ugnies atakai, nešė autus iš namo vestuvėse dalyvavęs gaisrininkų vadas. Paskui sakė, kad kviesti ugniagesius, galbūt, bet anie atvyko po to, kai bendromis jėgomis sugebėjome kompotais, mineraliniu vandeniu ir gira užpilti ugnelę. Patys suprantate, tėvai jauniesiems židinio taip ir neperdavė.
Sumišimas ir pauzė tetruko neilgai, nes išvykus greitajai pagalbai ir gaisrininkams, muzikantai sugebėjo publiką uždegti, ačiū Dievui, energingiems šokiams. Vėl viskas vyko pagal tautiškas tradicijas, viena netekėjusi pamergė bučiavosi su vedusiu vyru, to žmona pylė ranka šiam per žandą, į didžiulę pusnį nulėkė vestuvinis žiedas, pabroliai sisiojo į tą pusnį, kad ištirpintų sniegą ir surasti tą žiedą. Pasirodo, auksas ne tik pelenuose žiba, bet ir geltoname (vėl geltona, bet tai juk pergalės spalva) sniege. Vėl visi gėrė, valgė, šoko, flirtavo, pavydėjo, bučiavosi, barėsi, taikėsi, verkė, juokėsi, lūžinėjo. Vienu žodžiu, vestuvinė rutina.
Rytas atėjo ramiai. Na, iš dalies, nes vestuvių šeimininkė sugebėjo įjungti dujinę orkaitę, o po to kelioms minutėms priiminėti pakirdusio svečio „į sveikatą“. Brūkštelėjus degtuką, patys suprantate, įvyko didelis bum. Ankstyvasis svečias suprato, kad čia galima ne tik sveikatą, bet ir kumplius padžiauti, todėl išėjo angliškai, t.y. neatsisveikinęs. Virtuvę po vestuvių teko remontuoti, gal ir gerai, vis švariau.
Piršlį korė kažkodėl ant kopėčių, matyt bijojo, kad nuo šakos gali ir nespėti nuimti. Ir vėl vieniši sanatoriniai poilsiautojai iš plačiosios tėvynės, praeidami pro namus, kur vyko vestuvės, stebėjo, kaip nuotaka ir pamergės kažkodėl verkė, matyt gailėjo to melagio, o kiti svečiai linksmai lialiavo ir viskas jiems buvo trali-vali. Po marčiapiečio sužinojome, kad mirė J. Paleckis.
Šaunuolis, kad neskubėjo išeiti, o tai būtų diena anksčiau ir nebūtų mūsų tragiškai komiškos parėdkos. Gedulas, žinot yra baisiai nuostolingas dalykas.
P.S. Jaunieji linksmai, laimingai, ranka rankon kartu pragyveno net pusantrų metų. Skyrybos buvo fantastiškos. Bet tai jau kita istorija.
P.P.S. Per 30 metų jau aš pats piršliavau keliose dešimtyse vestuvių, tačiau tokių dalykų jau neteko matyti. Protingi žmonės mokosi iš kitų klaidų.
Visiems besituokiantiems ilgiausių ir vaisingiausių linki dukart jaunikis, daug kartų pabrolys ir svečias, o dabar jau tik piršlys.
Kazys A.
******
Visų būsimųjų nuotakų vardu dėkojame už patarimus, o jus taip pat raginame pasidalinti savo patirtimi - dalyvaukite konkurse „Klaidos, kurių nekartočiau besiruošdama/-s vestuvėms“ ir laimėkite kvietimą (dviems, su nakvyne) praleisti SPA viešbutyje „Belvilis“!
