Bus tarsi atspindys
Rugpjūčio 29 dieną prasidėjusi ir lapkričio 21 dieną pasibaigsianti Venecijoje jau 12 kartą vyksta tarptautinė architektūros bienalė „Žmonės susitinka architektūroje“. Po eilės architektūros bienalės laidų, kurias kuravo iškilūs kritikai bei istorikai, šis sektorius pagaliau pateko į moteriškas rankas. Architektė K. Sejima tapo pirmąja moterimi, kuriai teko bienalės architektūros sektoriaus kuratorės pareigos. Neseniai K. Sejima drauge su kolega Ryue Nishizawa pelnė prestižinį 2010-ųjų Prickerio architektūros prizą.
Paroda „Žmonės susitinka architektūroje“ pristatyta bienalės parodų rūmuose ir arsenale, kurie susijungia į bendrą maršrutą, pristatantį 48 dalyvius: įmones, architektus, inžinierius, menininkus iš viso pasaulio. Kaip įprasta parodoje prisistato 53 šalių dalyviai – jų gretas pirmą kartą parodos istorijoje papildė Albanija, Bahreinas, Malaizija, Marokas, Ruanda.
Šių metų architektūros bienalė turėtų tapti architektūros atspindžiu. „Prasidėjus XXI amžiui tampame vis dažnesnių radikalių pokyčių liudininkais. Ar gali architektūra padėti išaiškinti naujas vertybes ir naują gyvenimo stilių šiame nuolatos ir greitai kintančiame kontekste? Tikėkimės, šis renginys suteiks galimybę patirti daugiasluoksnes architektūros galimybes ir paaiškinti jos požiūrių gausą, juk kiekviena jų perteikia kitokį gyvenimo būdą“, – sakė K. Sejima.
Anot jos, kiekvienas dalyvis turi nepriklausomą erdvę, kad galėtų geriausiai perteikti savitą temos interpretaciją ir asmeninį atsaką į ją. Kiekvienas individualiai perteikia savo požiūrį į naujos socialinės ir natūralios aplinkos sąveiką – vadinasi, kiekvienas pats sau yra kuratorius. Todėl ir pačios parodos atmosfera susideda iš daugelio požiūrių, o ne turi vieną orientyrą.
Šių metų parodos pavadinimu „Žmonės susitinka architektūroje“ K. Sejima siekia atkreipti dėmesį į fundamentalias šiuolaikinės architektūros praktikos išraiškas, tokias kaip vidus–išorė, asmeninis–viešas, fizinis–virtualus, šiuolaikinis–klasikinis, praeitis–ateitis, taip pat tokias, kurios nagrinėja mūsų santykį su pastatais vertinant žmonių, kaip kūrėjų, ir vartotojų akimis.
„Bienalė turi būti viskas ir bet kas, apimantis viską iš esmės. Čia turi vykti dialogas ir su bendraautoriais, ir su lankytojais. Ir pastatai, ir jų kuriama atmosfera, ir tai, kaip jie suvokiami, gali tapti bienalės atspirties tašku. Kalbant plačiau, šis procesas, pagal kurį mes projektuojame, gali daryti įtaką diskusijai apie dabarties ir ateities architektūrą“, – svarstė bienalės kuratorė.
Auksinis „Liūtas“ už paprastumą
Rugpjūčio 28 dieną vykusioje inauguracinėje ir apdovanojimų teikimo ceremonijoje tarptautinė vertinimo komisija įsteigė vadinamuosius „Liūtus“. 12-oji bienalė atnešė sėkmę naujokams „Bahrain Urban Research Team“ iš Bahreino Karalystės. Jiems buvo įteiktas auksinis „Liūtas“ už geriausią šalies pristatymą. Turint omenyje sparčią urbanistinę Bahreino plėtrą, vertinimo komisija buvo nustebinta komandos pasirinkimu – skaidria ir įtaigia autoanalize apie šalies gyventojų santykį su jos sparčiai kintančia pakrante. Čia laikinos architektūros formos pateikiamos kaip priemonės, kuriomis jūra įsisavinama kaip viešoji erdvė – išskirtinis, kuklus, tačiau įtikinamas atsakas į K. Sejimos pateiktą temą „Žmonės susitinka architektūroje“.
Už geriausią pasirodymą bienalėje auksiniu„Liūtu“ apdovanotas architekto iš Japonijos Junyos Ishigami projektas „Architektūra kaip oras: château la coste eskizas“ peržengia lengvumo ir svorio sąvokų ribas. Nuotr. © designboom, 2010.
Sugriuvo vos parodyta
Geriausiu parodos projektu pripažintas ir auksiniu „Liūtu“ apdovanotas architekto iš Japonijos Junyos Ishigami biuro darbas „Architektūra kaip oras: château la coste eskizas“ (Architecture as air: Study for château la coste). J. Ishigami eskizas tyrinėja naują skaidrumo formą, išeinančią už struktūrinių statinio komponentų tankumo ir nepermatomumo suvokimo ribų. Suliejant ribas tarp erdvės ir struktūros, projektu siekiama pristatyti architektūrą kaip orą, tokią architektūros formą, kuri peržengia lengvumo ir svorio sąvokų ribas.
Ši 14 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 4 metrų aukščio instaliacija – tai fizinis realaus kažkur Europoje planuojamo statinio modelis. Realus mastelis leidžia žiūrovams suprasti kitaip nepamatomą tuštumą, tą elementą, kuris yra beveik kaip oras, mažesnis už visus įprastus kasdienius dalykus.
Nežemiški pojūčiai pasivaikščiojant vokiečių kūrėjų „Tetsuo Kondo Architects“ ir „Transsolar Klima Engineering“ sukurtais „Debesų laiptais“ („Cloudscapes“). Nuotr. © Giorgio Zucchiatti, 2010 („La Biennale di Venezia“ leidimu).
Sukonstruota iš ištįsusių anglies pluošto piliorių, instaliacija pirmą kartą sugriuvo atidarius parodą rugpjūčio 26-ąją, praėjus kelioms valandoms po pristatymo spaudai. Po daugybės mėginimų ir klaidų J. Ishigami komanda atstatė statinį ištobulindama pirminę mintį – paliko pristatymui tik piliorius. Tarptautinė vertinimo komisija vienareikšmiškai pripažino, kad unikali ir bekompromisė šio projekto autoriaus vizija geriausiai perteikė parodos temą. J. Ishigami peržengė visas materialumo, regimumo, tektonikos, laibumo, galiausiai ir pačios architektūros ribas.
Pasivaikščiojant debesyse
Trečią apdovanojimą, skirtą daugiausia žadančiam jaunajam dalyviui, komisija skyrė architektų grupės „OFFICE Kersten Geers David Van Severen“ ir fotografo Baso Princeno komandai, pripažindama nepaprastą šios praktikos ir tęstinio bendradarbiavimo potencialą. Vertinimo komisiją pribloškė dalyvių sugebėjimas suderinti fotografinę analizę ir dizaino įsikišimą į suprantamą viziją, ypač atsižvelgiant į projekto sąskambį su parodos direktorės pasiūlyta tema.
Be oficialiai apdovanotų projektų, tarptautinė komisija atskirai paminėjo dar tris darbus: studijos iš Kinijos „Amateur Architecture Studio“ projektą „Kupolo irimas“ (Decay of a Dome), „Studio Mumbai“ autorių iš Bombėjaus (Indija) darbo vietos instaliaciją „Work Place“, taip pat olandų architekto Pieto Oudolfo impresionistinį sodą „Il Giardino delle Vergini“.
Ispanų projektas „Pusiausvyros aktas“ („Balancing Act“) – spirale paremtos betono sijos – mėgina parodyti tą trapią ribą tarp susinaikinimo ir pozityvios ateities, kuria tiki žmonės. Nuotr. © Giorgio Zucchiatti, 2010 („La Biennale di Venezia“ leidimu).
Net ir ypatingų komisijos liaupsių neišgirdę, žiūrovų ir spaudos dėmesio susilaukė kiti projektai. Jie perteikė dar kitokį požiūrį į architektūrą, konstrukciją, formą, paskirtį. Menininkas iš Danijos Olafuras Eliassonas (projektas „Your split second house“) sukūrė į urvą panašią, tamsią erdvę, kurioje žiūrovams prieš akis vandens čiurkšlės tarsi bizūnu raižo erdvę, piešdamos jaudinamas struktūras, kurių niekada nebuvo ir nebus, kurios jau būna dingusios, akiai dar nespėjus pagauti formų.
Vieniems lankytojams vis mėginant pamatyti vandeninių piešinių kontūrus, kiti išgyvena tikrai ne šio pasaulio patyrimą lipdami trapia metaline rampa į dirbtinai sukurtus debesis. Tai vokiečių kūrėjų „Tetsuo Kondo Architects“ ir „Transsolar Klima Engineering“ darbas „Debesų laiptai“ (Cloudscapes).
Užsukus į nacionalinį Japonijos paviljoną žiūrovus pasitinka architekto R. Nishizawos popierinius karpinius primenantys modeliai, kuriais jis tyrinėja Tokijo metabolizavimą ir šio miesto charakterį. Prieš 50 metų atsiradusi metabolizavimo sąvoka tapo pirmuoju reikšmingu miesto manifestu – jį Japonija ir perteikė pasauliui.
Architektų, inžinierių ir muzikantų grupė iš Ispanijos „Anton García-Abril and Ensamble Studio“ savo instaliacijoje per visą salės plotį vieną ant kitos uždėjo dvi milžiniškas betono sijas ir parėmė jas ant siūbuojančios spiralės, taip norėdama parodyti, kad ta plonytė linija, kuria vaikšto žmonės tarp susinaikinimo ir pozityvios ateities, yra ir labai subtili, ir dramatiška.
Iš Baltijos šalių bienalėje dalyvausi Estija pristatė savo ekspoziciją „100 namų“ (100 majas). Ekspozicijos idėja – pristatyti šalies architektūrą per siaurą prizmę, per privačią gyvenamąją architektūrą. Parodoje eksponuojami istorine, estetine verte išsiskiriantys gyvenamieji namai, sukurti nuo prieškario, apimant ir sovietmetį.
Pagrindinę parodos dalį sudaro XXI amžiaus architektūra. Estijos ekspoziciją Venecijos bienalėje organizuoja Estijos architektūros centras kartu su Estijos architektų sąjunga.
