1. Tėvai turi meluoti.
Norėdami išlaikyti tikėjimą Kalėdų Seneliu, tėvai priversti meluoti savo vaikams. Jie sau turi teisintis, jog tai „baltas melas“, tai – vaikų labui, nors patys suvokia, kad tikras tikėjimas yra neįmanomas be sąžiningumo. Tėvai priversti pateikti dar daugiau įrodymų, kai pasakojimų apie Kalėdų Senelį nebeužtenka.
Šis rūpestis sukurti „įrodymus“ dažnai kelia tėvams vidinę sumaištį arba tiesiog tampa nepriimtina, neetiška (amžinai parengti apgaulę). Tuomet jie staigiai prisipažįsta ir sudaužo visą vaikams pačių sukurtą kalėdinį džiaugsmą arba kankinasi išsisukinėdami ir išgyvendami, kai rūpimais klausimais vaikai kreipiasi į kitus suaugusiuosius.
2. Kalėdų Senelio melas neskatina sveiko skepticizmo.
Sveikas skepticizmas, paremtas realizmu, būtinas, siekiant teisingai pasirinkti. Laikui bėgant dauguma vaikų ima skeptiškai žiūrėti į Kalėdų Senelį ir užduoda daug klausimų apie jį. Pavyzdžiui: „Kaip jis gali apkeliauti visą pasaulį per tokį trumpą laiko tarpą?“, „O kaip jis pas mus ateina, jei nėra kamino ir durys uždarytos?“ Dauguma tėvų šioje situacijoje išsisuka teigdami, jog Kalėdų Senelis turi antgamtinių galių. Jiems patiems sunku pagrįsti išvadą, kad Kalėdų Senelis yra įmanomas.
3. Kalėdų Senelio atpildo ir bausmės sistema nėra teisinga.
Yra keletas aspektų, dėl ko Kalėdų Senelio sistemos vaikai neturėtų mokytis internalizuoti (padaryti savomis vertybėmis). Pagal šią sistemą asmuo vertinamas labai vienareikšmiškai – tik kaip geras arba blogas vos tik dėl keleto veiksmų. Dažnai tėvai perspėja vaikus: „Būsi blogas – Kalėdų Senelis neatneš dovanų“, „Darysi blogus darbus – po egle šiais metais nieko nerasi.“
Taip tėvai mėgina valdyti vaikų elgesį ir skiepija tikėjimą, kad juos nuolatos kažkas stebi iš šalies. Tada vaikų auklėjime dalyvauja ne patys tėvai, o kažkoks svetimas galiūnas. Vaikas negali visada stengtis ir būti vien tik geras. Jis bando ir klysta, pasielgia tai gerai, tai blogai, kažkiek pasistengia, ir niekas to nepastebi. O kur vaikui dėti nepasitenkinimą, susierzinimą ir pyktį, kai nė už ką negali priversi savęs elgtis tinkamai?! Juk būna visko.
4. Kalėdų Senelio mitas skatina materializmą.
Visas Kalėdų Senelio mitas paremtas idėja, kad vaikai gauna dovanų. Nėra nieko blogo jų gauti. Tačiau visa sistema nukreipta į tai, jog vaikai elgtųsi taip, kad atitiktų tėvų lūkesčius, ir gautų vis daugiau dovanų. Vaikų dėmesys pažabojamas nesibaigiančiomis reklamomis ir ilgu sąrašu daiktų, kurių jie galbūt galėtų norėti, o tėveliai – nupirkti. Norai tampa arba masiniai arba begaliniai. Taip verslininkai ir prekybininkai sėkmingai skatina nežabotą vartojimą.
5. Kalėdų Senelis yra per daug panašus į Jėzų ir Dievą.
Tarp Kalėdų Senelio, Jėzaus ir Dievo yra labai daug paralelių. Kalėdų Senelis yra beveik visagalis, ypač natūralus asmuo, kurio elgesys pagrįstas iš anksto numatytu kodeksu. Jo buvimas neįtikimas arba neįmanomas, bet tikėjimas yra: tikimasi gauti naudos.
Tikintiesiems tai – šventvagystė, ypač jei tėvai, mokydami savo vaikus tikėjimo, Dievą sulygina su Kalėdų Seneliu (teisindamiesi, kad taip vaikui lengviau suprasti), o netikintieji mėgina įtaigiai įrodyti, jog Dievo nėra, remdamiesi faktu, kad Kalėdų Senelio taip pat nėra (yra tik kažkada gyvenęs žmogus legenda).
6. Kalėdų Senelio „tradicija“ yra palyginti nesena.
Kai kurie mano, jog ši tradicija yra labai sena ir vien tik dėl to ją reikėtų tęsti. Juk taip darė jų tėvai – mokė tikėti Kalėdų Seneliu. Tai kodėl gi to nedaryti su savo vaikais?!
Iš tiesų, Kalėdų Senelis (angl. „Santa Claus“) yra ne tik mitas, bet ir legendinis žmogus. Tai IV amžiuje gyvenęs vyskupas Nikalojus iš Myros miesto, dabar vadinamo Demre (Turkija).
Nors daugelis mano, kad Kalėdų Senelio gimtosios vietos turėtų būti kur nors šiaurėje, tačiau, pasirodo, jis gyveno čia. Vietinėje cerkvėje tarnavęs vyskupas Nikolajus (Santa Nikalojus, Santa Klausas), jūreivių ir vargšų globėjas, norėdamas suteikti vaikams džiaugsmo, dalindavo jiems mažytes dovanėles.
Šis žmogus ir pradėjo gražią Kalėdų tradiciją dovanoti vaikams dovanas. Tai tikras Kalėdų Senelio „protėvis“. Jis buvo pripažintas Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčios kaip gerumo ir dosnumo pavyzdys. Amžiams bėgant legenda apie šį žmogų ir jo vaizdinys keitėsi. Šiandieninis Kalėdų Senelis gyvuoja nuo XIX a. vidurio, amerikiečio karikatūristo Tomo Nasto populiarumo dėka. Jo svarbą lėmė kultūros elito susikūrimas ir verslo interesai.
7. Kalėdų Senelis yra daugiau apie tėvus, kaip vaikus.
Kalėdų Senelio mitas yra daugiau apie tai, ko nori patys tėvai, o ne jų vaikai. Jų prisiminimai apie Kalėdų Senelį ir elgesys būnant mažamečių tėvais gali būti stipriai veikiami prielaidų ir to, ką jie yra patyrę. Jei tėvai nuolat kažko trokšdavo ir negaudavo, jie yra linkę išpildyti bet kokius savo vaikų pageidavimus.
Tie, kurie vaikystėje nusivylė, jog Kalėdų Senelio nėra, stengiasi kuo įtikinamiau šią legendą perteikti savo vaikams, kad ji tęstųsi (ne tiek vaikams, kiek jiems patiems). Tėvai dažnai perdėtai rūpinasi dovanomis, pamiršdami, jog gyvenimas tęsiasi ir po švenčių. Jiems visiškai nepriimtina mintis, kad vaikams gali būti malonu žinoti, jog už Kalėdų dovanas atsakingi jų tėvai, o ne kažkoks „nepaprastai galingas keistuolis“.
Bus tęsinys
Paskutiniame žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:
Iš miestiečių gyvenimo. Pokalbis su rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
Kiek svarbu bendrauti, kad bendradarbiautum?
Vidinė nėščios moters istorija.
„Už“ ir „prieš“ Kalėdų Senelio mito palaikymą.
Juoktis kartu – tolygu prisipažinti mylint.
Kad kažkas šalia nusijuoktų. Interviu su Algiu Ramanausku-Greitai
Yra žmonių, kurie tiesiog atsisako pirkti.
Ar pasaulyje gyvena tik davėjai ir ėmėjai?
Kiekvienas gyvenimas – neparašyta istorija.
Pasakojimas apie „playback“ teatro terapiją.
Tobulame gyvenimo plane ligos nėra.
Ar psichologai tiki stebuklais?
Apie duoną kasdieninę. Ar šventinę?
Stebuklinga realybė ir stiklinė vandens
