Esu statistinė – simpatiška, išsilavinusi, komunikabili – mergina, su kuria galbūt kasryt prasilenki laiptinėje.
Artėjant trisdešimtmečiui man pradėjo suktis galva: vis labiau ėmiau abejoti savo gyvenimo kokybe ir pasirinkimais, o užsitęsęs buvimas be antrosios pusės jau ėmė kalti vinis į mano svajonių skrynelę. Savaitgaliais galėdavai mane sutikti populiariuose baruose, paprastomis dienomis sėdinčią lauko kavinėje su draugais, einančią pasivaikščioti. Galbūt kartu galerijoje ilgai žiūrėjome į tą patį paveikslą arba mane pralenkei bėgančią rytinius kilometrus.
Realybėje sutikdavau nemažai vyrų. Deja, arba manimi nesuinteresuotų, arba man neįdomių, arba užimtų, arba girtų, arba girtų ir užimtų. Tuomet nusprendžiau užsiregistruoti pažinčių portale ir čia paieškoti to, kas gyvenimą nudažytų nauja spalva. Ir ką gi – ta spalva tikrai atsirado – ji man buvo kažkuo panaši į vienos kavinės savininkės savininkės šaltibarščius: ryški, bet taip sunkiai virškinama. O kad apie tą mano spalvotą patirtį paskaitytum.
Pirmas pasimatymas
Patikėk, gal kelias valandas sėdėjau peržiūrinėdama galybę nuotraukų su aprašymais. Parašiau jam pati – nemanau, kad reikia sėdėti ir laukti, kol tai padarys vyras. Jis iš karto atrašė: iš pradžių gal kiek nedrąsiai, lyg netikėdamas, kad galėjau susidomėti.
Sklandžiai bendravome, todėl pora savaičių intensyviai susirašinėjome ir per tą laiką įsitikinau, kad kalbuosi su išmintingu, paprastu ir nuoširdžiu žmogumi. Man tokie patinka. Tuomet atėjo laikas išgirsti vienam kito balsą.
Patarimas numeris vienas – jei vyro balsas tau nepatinka ir jei kalbėtis neįdomu... Tiesiog taip ir pasakyk. Dėk ragelį greičiau! Bet ne. Mane ne taip auklėjo. Taigi kalbu tuo telefonu ir už jį, ir už save. Jam tai patinka. Mane tai ima varginti jau šeštą minutę. Imu pastebėti, kad mano pašnekovas nelabai nuovokus ir daugiausiai tyli. Jo laisvalaikis... jis tokio neturi, kažkokių ypatingų interesų ir gyvenimo tikslų taip pat nėra. Kadangi susirašinėjome pora savaičių – jaučiuosi iššvaisčiusi pakankamai laiko, kad nebesusitikčiau gyvai.
Patarimas numeris du – į pasimatymą eik ilgai nebendravusi, nes taip sutaupysi savo laiką, nesusikursi iliuzijų ir neprisiriši. Kai nuėjau pasimatyti su savo nekalbiuoju – norėjau apsisukti ir skuosti. Mano draugas visai nebuvo panašus į nuotraukoje matytą vyrą. Tiesiog stebuklas, kad yra tokių fotogeniškų žmonių!
Bendravimas buvo labai sunkus (lyg kelionė per Nidos kopas karštą dieną): jis droviai nutildavo vidury pokalbio, jis nuolat klausė, ar man viskas gerai, buvo neįmanomai įsitempęs, vartė akis, o tada žiūrėdavo kažkur žemyn. Man buvo tai jo gaila, tai ant savęs pikta. Visą tą laiką jaučiausi kaip jo bosė arba motina, arba psichologė, dirbanti pagal socialinio nesocialių asmenų integravimo programą. Kai draugė paskambino paklausti, kaip viskas klostėsi, atsidususi mestelėjau: „Vestuvių nebus“. Kitame laido gale ilgai girdėjau garsų kvatojimą...
Antras pasimatymas
Laiškai tiesiog drasko mano pašto dėžutę. Vyrai rašo: „Kaip čia gali būti, kad tokia moteris sėdi tokiame portale?“, „Žinau, kad esu daug jaunesnis, bet kada paskutinį kartą mylėjaisi, gal nori su manim?“, „Tai kaip išsilaikiusi?“, „Sveika, žavingoji dama, jei dar pasakytum savo gimimo datą, laiką ir vietą…“, „Ar tu turi tabu?“, „Hello, I am a heart surgeon from Turkey“.
Kartais geriau vyras su vaizduote, nei su iniciatyva. Kitas kandidatas man parašo pats. Jo iškalbingumas tiesiog pritrenkia, o humoro jausmas taip panašėja į manąjį. Tik va, nuotrauka apeliuoja tiesiai į mano jau slėptis norinčią sąžinę. Noriu elgtis vienaip, tačiau sąžinei tai nepatinka. Gerai jau! Dabar bent niekas negalės prikaišioti, kad nesuteikiu šanso tiems, kuriems „mažiau pasisekė“. Patarimas numeris trys – su vidiniu grožiu nemiegama.
Šį kartą susirašinėti daug nebematau prasmės, todėl sutinku trumpam susitikti. Jis laukia manęs tiksliai ten ir tiksliai tada, kaip tarėmės. Gerai. Jaudinasi taip, kad mielai kramtytų sau rankų nagus, jei turėtų tokį įprotį. Negerai. Nueinam prisėsti į kavinę ir viskas prasideda. Jis bando tylos pauzes užpildyti lengvu krizenimu, kuris skamba panašiai kaip seniai girdėtas kultinis Byvio ir Tešlagalvio „mhahah“. Jis lėėėtas. Kaip Vilnelė per sausrą.
Kalbėti turiu aš, klausinėti turiu aš. Jaučiuosi lyg vaikystėj, kai dar neturėjau brolių seserų ir su savim kalbėdavau. Su tokia patirtimi galiu nueiti toli, bet jis tik iš kokio ketvirto ar penkto karto supranta mano paprastai užduotą klausimą. Šis vyras sako, kad, dirbdamas valstybinėje įstaigoje, yra užsitikrinęs ramų gyvenimą ir jau žino, jog ten sulauks pensijos. Paklaustas apie pomėgius, laisvalaikį ar ateities svajones jis tik trauko pečiais ir į viską atsako tuo savo „mhahah“. Kai jam pati trumpai papasakoju apie savo veiklas, jis išpučia akis. Pasijuntu aktyvi kaip kokia Nijolė Oželytė.
Labiausiai įsiminė mano pašnekovo bandymas juokauti, kad prieš pasirodymą aš turbūt visada padarau gramą ant drąsos. Patikinau, kad ne. Jis vėl pakartojo tą patį. Supratau, kad nei septintas, nei aštuntas pasimatymas mūsų nesuartins. Pakilome pasivaikščioti. Ėjo jis taip pat lėtai, kaip ir gyvena... Taigi, palikau šią sraigę šliaužti vieną. Et.
Trečias pasimatymas
Gaunu naują laišką. Pamačius jo nuotrauką nenoriu į ją žiūrėti antrą kartą. Turbūt lėtai mokausi iš savo klaidų, nes mandagiai atrašau. Šį kartą elgiuosi spontaniškai ir sutinku, kad jis man paskambintų. Vyro balsas gražus, kalbėti taip pat lengva. Jei žinai tą jausmą, kai viskas „per gerai, kad būtų tiesa“, tai man buvo panašiai. Jau ėmiau priprasti, kad net ir normaliausiai prisistatantys pašnekovai slepia bombą triusikuose.
Abu pritarėm, kad neverta ilgai atidėlioti – jau kitą dieną susitikome. Mane pasitinka aukštas, plačiapetis atletiško sudėjimo vyras. Atrodo tikrai įspūdingai.
Patarimas numeris keturi – tos nuotraukos labai klaidina. Atsisėdame lauko kavinėje. Plepame. Aš žiūriu jam į akis. Jo akys žiūri kažkur į tolius. Ilgainiui aplanko jausmas, kad esu pasimatyme su savimi. Turbūt taip gyvena šizofrenikai. Kažkaip pasijuntu negraži. Gal manęs čia tikrai nėra? Mano naujasis draugas daug kalba apie save. Jis giriasi, koks yra savarankiškas, atsakingas, užsitikrinęs pajamas, taip pat sako, kad ieško gyvenimo moters.
Vis labiau vakarėja, todėl man ima darytis šalta. Taip ir sakau. Turbūt tik filmuose vyras bent iš mandagumo tau pasiūlo savo švarką. Mano herojus, apžvelgęs turbūt visus įmanomus tolius, net nesivargina manęs sušildyti ir staigiai kyla namo. Nustembu, kai pasisiūlo palydėti iki automobilio. Visą kelią juokauja, kad mano automobilis, greičiausiai, bus geresnis už jo. Prieinam tą mano apkalbėtą prabangų automobilį. Nejauki tyla. Aš susinervinu ir atsisveikindama energingai ištiesiu jam ranką. Mano verslo susitikimas baigtas. Patarimas numeris penki – jei vyras nevertina, kad skiri jam savo laiką, atsistok, padėkok už susitikimą ir išeik, kai tik jautiesi tam pasirengusi. Žinoma, jis nepaskambina ir neparašo. Žinoma, aš dėl to neliūdžiu.
Ketvirtas pasimatymas
Turbūt supranti, kad darausi kiek irzli ir abejinga. Noras išsitrinti anketą limpa tarp mano pirštų. Visgi esu sau pasižadėjusi skirti šiam eksperimentui mėnesį, o jis dar nesibaigė. Man parašo vyras, kurio nuotrauka ir aprašymas priverčia širdį plakti greičiau. Naujasis kandidatas nėra labai kalbus, bet jau žinau, kad čia ne rodiklis. Jis ilgai eina ratais kvadratais užsimindamas, kad būtų smagu pasimatyti.
Kai man jau visiškai įgrista šitas žaidimas, iniciatyvos imuosi aš. Pasakau, kad mielai pasimatyčiau ir jis pagaliau susipratęs pasiūlo išgerti kavos. Susitikę kalbam ilgai ir įdomiai. Jis tvirtino, kad ieško rimtų santykių, portale atsirado paskatintas draugo, kuris taip susirado dabartinę žmoną. Jaučiuosi beveik radusi artimą sielą. Laimei, nededu į tai per daug vilčių. Jei būčiau kokių šešiolikos – gal jau prisisvajočiau dalykų: šis vyras dailiai apsirengęs, vyresnis, aktyviai sportuoja ir turi mėgstamą užsiėmimą. Pokalbio metu vis „netyčia“ paliečia mano ranką. Geras ženklas.
Užsikalbam, oras vėsta, o aš po visų darbų atlėkiau aiškiai per lengvai apsirengusi. Šį kartą testuodama pasiskundžiu, kad man darosi šalta. Vyras niekaip nesureaguoja. Blogas ženklas.
Atsisveikinam ir jis man ištiesia ranką. Smarkiai ją papurto. Blogas ženklas. Patarimas numeris šeši – jei po pasimatymo jautiesi lyg po verslo susitikimo, didelių vilčių nedėk.
Naujasis draugas dingsta savaitei kitai. Patarimas numeris septyni – ir gerai, kad dingsta. Pirma jam parašau. Jis tikina, kad nori dar pasimatyti, tačiau yra užimtas. Žinau, ką tai reiškia. Tačiau susitinkame dar kartą – jis vengia sėsti šalia. Išklausiusi ilgą monologą apie tai, kaip jam sunku darbe, koks yra pavargęs, pasijuntu beveik kalta, kad jis sėdi čia, su manimi, o ne guli savo lovoje šiltai apkamšytas. Pokalbio metu jis taip pat žiūri į tolius. Kai mūsų akys susitinka – jis droviai šypteli ir nuleidžia žvilgsnį lyg mokinukas. Daugiau jam neberašau. Jis nerašo irgi. Pagaliau susikalbėjome.
Penktas pasimatymas
Liko dar vienas pasimatymas. Kodėl gi neįkalus paskutinio vinies?
Patarimas numeris aštuoni – paskutinį vinį kalk tol, kol dar rankos visai nenusviro. Šį kartą parašo vyras, kurio veido išraiška man primena bombų išminuotoją po nepavykusios operacijos. Jis ilgai ilgai ilgai mane įkalbinėja susitikti, po to dingsta, po to vėl prisimena ir įkalbinėja. Aš jau išsenku kantrybės atsisakinėti, todėl pagaliau sutinku trumpam susitikti.
Jis mane pamato, jo akys sužiba. Jis pasisveikina, ištiesia savo ranką mažais pirščiukais ir šiek tiek paklausinėja apie mane. Na, o tada pradeda kalbėti apie tai, kas jam nepatinka, kas jį erzina šiame sunkiame gyvenime. Tai – automobilių statimo problemos, kolegos, praeiviai. Gal dešimt minučių klausau, kaip jis keikia kelininkus, valdžią, nemandagius tautiečius.
Jaučiu, kaip viduje kažkas nutrūksta ir aš nieko nebegirdžiu. Kaip toje reklamoje beždžionėlė daužo dvi lėkštes ir – ačiū jai – tiesiog ignoruoju viską, kuo su manimi nuoširdžiai dalinasi pašnekovas. Jis dar labai nori susitikti. Aš labai noriu namo. Paverkti net kažkaip ir pagailėti savęs noriu. Grįžusi atsidūstu ir prisijungiu prie pažinčių portalo. Akimirksniu ištrinu anketą.
Dabar suprantu, kodėl taip liūdėjau po paskutinių skyrybų. Liūdėjau ne todėl, kad santykiai baigėsi, o turbūt nesąmoningai suvokdama, jog net ir toks, toli gražu netobulas vyras, su kuriuo bendravau, yra sunkiai sutinkamas gatvėje, bare, galerijoje, restorane.
Tas ieškojimo procesas gali būti įdomus, tačiau jis kartu yra varginantis. Jautiesi, lyg eitum užrištomis akimis nežinomais keliais. Džiaugiuosi, kad suteikiau sau galimybę pažinti tiek vyrų. Beveik visi jie kartojo, kad tikisi sutikti savo svajonių moterį ir sukurti rimtus santykius. Tiesa tokia, kad daugelis taip kalbančių tai savo svajonių moteriai nepalieka jokių galimybių ateiti ir pasilikti. Svajonių moteriai jų gyvenime vietos nėra. Šie vyrai per daug užsiėmę savimi ir savo pomėgiais.
Pažinčių portaluose slepiasi (būtent šis žodis geriausiai tinka) ištisi klodai bendrauti nemokančių ir savimi nepasitikinčių žmonių. Kažkurią akimirką pamaniau: jei jau aš nusprendžiau išbandyti virtualias galimybes, gal ten rasiu panašų į mane vyrą. Taigi nuėjau į šeštą pasimatymą, apie kurį šį kartą nepasakosiu. Pasakysiu tik tiek, kad jis pagaliau buvo smagus. O visiems, kurie dar ieško, skiriu patarimą numeris devyni: tegul jokie nevykę pasimatymai nepriverčia patikėti, kad meilės nėra. Aš tikiu, kad meilę rasiu. Gal ne šiandien, gal ryt.
O dabar paskutinis – patarimas numeris dešimt: meilė tikrai vieną dieną pasibels į jūsų širdis (tik nebūtinai iš kitapus ekrano).
Jei ir jūs norite papasakoti savo istoriją, siųskite ją el. paštu info@5braskes.lt