Legenda byloja, jog kartą Sicilijoje esančio vienuolyno vienuolės belaukdamos atvykstančio vyskupo apžiūrinėjo neseniai baigtą remontuoti bažnyčią. Tačiau po remonto bažnyčia neatrodė nei nauja, nei puošni, nei gražesnė. Mat beveik visos Normanų mozaikos buvo pakeistos gipsiniais angelais bei išpieštomis mėlynos spalvos freskomis, kurios bažnyčiai suteikė daugiau niūrumo bei šaltumo. Tik keliuose tolimiausiuose bažnyčios kampuose vis dar spindėjo raudonos ir auksinės mozaikos. Susirūpinusios vienuolės susirinko virtuvėje pasitarti, kuo nustebinti vyskupą.
Besikalbėdamos jos apvirė ir nulupo migdolus, apipylė juos cukrumi, sutrynė grūstuvėje ir sumaišiusios su kiaušinio baltymu pradėjo lipinti įvairius vaisius, lapelius, gėlių žiedus. Juos nudažiusios sukabino ant medžių. Vaikštinėdamas po sodą vyskupas negalėjo atsistebėti tokia gausybe viduržiemy sunokusių vaisių, pražydusių augalų ir žiedų įvairove. Jis dar labiau apstulbo paragavęs aksominio persiko, kuris pasirodė besąs tik saldus marcipanas.
Nuo to laiko vienuolių gaminami marcipanai tapo populiarūs ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Kiekviena konditerijos parduotuvė, duonos kepyklėlė ar mėsos parduotuvėlė stengėsi nurungti savo kaimynes marcipanais dekoruotomis vitrinomis, kuriose puikavosi marcipaninės žuvys, dešros, pyragai, kiaušinienė ir net sumuštiniai.
