- Ar ir mums atskleisite paslaptį, kaip pasidaryti pienių vyno?
- Mielai. Tik turėkite truputį kantrybės, - šypsojosi rašytojas. - Pirmiausia prisiskinkite pienių žiedų. Žinoma, ne prie kelio, o kur nors toliau – pasivaikščiodami Girulių miške ar parko takeliais. Geriausia rytą, su rasa. Vynui reikės nemažai - kelių kilogramų žiedų. Tuomet juos užpilkite šiltu vandeniu ir palikite rūgti trims – penkioms paroms. Tas rūgimo laikas priklauso nuo oro – jei šilta, išrūgsta greičiau.
- Kaip žinoti, kad jau išrūgo?
- Drumzlinas skystis nuskaidrėja, nebeputoja – vadinasi, jau išrūgo.
- Ir viskas?
- Toli gražu. Tuomet nukoškite, tirščius išmeskite, o gautą skystį pavirinkite, įdėdami apelsinų ir citrinų žievelių, razinų, kitų džiovintų uogų... Dėkite negailėdami. Dar pavirinkite ant silpnos ugnies, kad pritrauktų. Tada vėl nukoškite į indą – geriausia į didelį stiklinį naminio vyno butelį, kuriame vyną brandinsite, ir pridėkite cukraus bei mielių.
- Kiek?
- Cukraus – pagal skonį, o mielių – truputį, kad sužadintų rūgimą. Vienais metais galite pabandyti pasidaryti saldesnį, kitais – mažiau saldų vyną. Patarčiau išbandyti ir atrasti patiems tokias proporcijas, kurios jums duos geidžiamiausią rezultatą.
- Ar ilgai vyną rauginti?
- Inde vynas turi stovėti ramiai. Duokite jam laiko, leiskite gerai išrūgti. Per vasarą jis nusistovės, nuskaidrės.
- Kada jau galima paragauti?
- Tik vėlyvą rudenį. Kai vynas subręs. Maždaug spalį jis jau bus tinkamas gerti.
- Iš ko Jūs išmokote daryti pienių vyną?
- Šio vyno mada buvo užėjusi gana seniai, gal prieš trisdešimt metų. Radau jo aprašymą kažkokioje senoje knygoje. Ir pabandžiau.
- Koks pienių vyno skonis? Kaip jį apibūdintumėte?
- Žinote, Eugenija Šimkūnaitė apie šį vyną yra rašiusi, iš jo pasišaipiusi – neva ten tik vardas – pienių... Iš tikrųjų apelsinų, citrinų žievelės, razinos ir kiti priedai jam suteikia papildomą poskonį, kuris gali būti gana stiprus. Bet galima išgauti labai subtilią aromatų puokštę – primenančią vasaros pievas... Ir pienių kvapas kad neprapultų...
- Ar šis vynas stiprus?
- Nematavau tų laipsnių... Bet dvylika gal ir bus.
- Ir daug jo galima išgerti?
- Ką jūs! Juk tai vynas. Stiklinaitė kita bus pats tas. Pienių vyną, kaip ir bet kurį kitą, reikia gerti po truputį, pasvajojant, pasigardžiuojant, įvertinant jo kvapą, skonį...
- Ar Jums jis skanus?
- Kažkada labai patiko. Jis toks romantiškas... Bet dabar man jį pralenkė mano firminis „Trylikos uogų“ vynas. Kai prasidės uogų metas, pasirodys žemuogės, duosiu receptą. Daug metų jį laikiau paslaptyje, vis tobulinau. Atrodo, ištobulinau. Gal jau ir laikas išduoti jo paslaptį.
- Tad iki pirmųjų žemuogių! O dabar, kas rudenį nori turėti pienių vyno, ruoškitės braidyti po rasotas vasaros pievas...
