Tarp kitko, jos tada dar neegzistavo. Vienok, tai visai nereiškia, kad nebuvo lieknų moterų. Bet štai kokių dietų jos laikydavosi ir kaip atsikratydavo nereikalingų kilogramų – klausimas labai įdomus, rašoma žurnale "Shape".

50-tieji

1951-aisiais metais mažai kas iš tuometinių SSSR moterų žinojo, kad Londono teatre „Liceum“ įvyko pirmasis konkursas „Mis Visata“. Ir kad nugalėtoja tapo aukšta ir idealiai liekna „Mis Švedija“.

Be to, tais alkanaisiais pokario lieknybės metais, gražiomis buvo laikomos, atvirkščiai, pilnos ir tvirtos merginos. Tos gi, kurių netenkino jų pačių pilnumas, lieknėjimui vartojo obuolių actą, anglišką druską ir ... ricinos aliejų. Actą praskiesdavo žaliąja arbata arba tiesiog stikline virinto vandens (1-2 arbatinius šaukštelius) ir gerdavo nieko nevalgiusios rytais arba prieš miegą.

Ricinos aliejaus įpildavo į kakavą, o karčiąją anglišką druską, arba magnio sulfatą, dosniai berdavo į pasaldintą arbatą, ir visa tai didvyriškai išgerdavo du kartus per dieną. Be svorio sumažėjimo, išprovokuoto laisvinamųjų efekto ir mėlynių paakiuose, damos įsitaisydavo skrandžio opas, gastritus ir aštrius pankreatitus. Bet toms, kurios atsikratydavo dešimties kilogramų, tai neturėdavo jokios reikšmės. Tokių eksperimentų laikotarpiu išeidinėti iš namų būdavo pavojinga, o ir jėgų tam nebelikdavo.

1952-aisias metais visus gyventojus netikėtai pavergė sportas.

Norėtųsi patvirtinti, kad tam pasitarnavo Helsinkyje praėjusios Olimpinės vasaros žaidynės ir žiemos – Osle, tačiau tiksliai to pasakyti negalima. Didesnė visuomenės dalis apie olimpines žaidynes netgi nenutuokė. Tačiau, nežiūrint į tai, gamyklose, fabrikuose ir kontorose buvo įvestos penkiaminutės gimnastikos užsiėmimai. Galbūt Olimpiados įkvėpė ką nors iš „viršaus“, ir ant paprastų žmonių galvų pabiro gimnastinės naujovės.

Kaip ten bebūtų, daugeliui merginų ši naujiena taip patiko, kad “darbinę būtinybę” jos perkėlė į savo butus ir dabar jau pradėdavo dieną nuo pritūpimų ir atsispaudimų, garsiai skambant radijui.

1953-aisiais metais ekranuose pasirodė filmas „Džentelmenai renkasi blondines“ su nuostabiąja Monro.

Jis, žinoma, pasirodė ekranuose, deja tik ne mūsiškiuose, ir pažiūrėti jį galėjo tik taip vadinamo “partinio elito” žmonos. Bet ir to, pasirodo, pakako, kadangi nuo šių damų, momentiškai perėmusių (blogiausiu atveju - bent jau pabandžiusių) seksualiosios blondinės Merilin Monro įvaizdį ir manieras, po visą šalį nusidriekė vapsvos – žiūrėk, kad tik neperlūžtų - liemens mada. Ypač stengėsi didmiesčių studentės, kurios tiesiog pamišo dėl badavimo. Visai nieko nevalgyti vieną dieną per savaitę buvo laikoma gero tono ženklu ir, skirtingai nuo acto ir ricinos aliejaus, neišprovokuodavo šalutinių poveikių bei ratilų paakiuose.

Tik nereikia manyti, kas actas ir ricinos aliejus buvo pamiršti visiškai. Juos kaip ir anksčiau gerdavo tūkstančiai moterų, svajojusių apie ploną liemenį. O koks liemuo buvo laikomas plonu? Įsivaizduokite – 55 cm! Reiktų paminėti, kad 50-aisiais metais kažkodėl dėmesys buvo skiriamas būtent talijai. Ne klubams ir ne kojoms – jie tarytum mažai jaudino tuometines gražuoles. Gražuolės taip stipriai užsiverždavo savo suknelių dirželius, kad, atrodydavo, tuoj sprogs.

1956-aisiais metais pas mus atsirado savas, ne blogesnis, o dar geresnis, nei užjūrio liemuo – 48 cm!

Jo savininkę Liudmilą Gurčenko po “Karnavalinės nakties” pasirodymo įsimylėjo visa šalis, o nelaimingos sovietinių “modisčių” talijos iš naujo patyrė pratimų atakas: 50 pritūpimų, 50 pasisukimų , bėgimas vietoje, šuoliukai ( taip pat vietoje), iš naujovių – “dviratis” ( pedalų mynimas ore), “žirklės” (kojų mostai gulint). Retos entuziastės pasiryždavo rytiniam bėgiojimui, bet už tai išeiginėmis dienomis stadionai būdavo pilni šuoliuojančių ir pritūpinėjančių merginų.

Damos ėmė virti ryžius ir valgyti juos didžiuliais kiekiais be druskos ir cukraus, pakeisdamos jais bet kokį maistą. Po savaitės tokio “pasninko” reikėdavo ryžius užgerti žaliąja arbata su obuolių actu ir … jūros druska. Rezultatas būdavo pritrenkiantis: kilogramai nulėkdavo, tartum balandžiai nuo palangės.

60-ieji

60-ųjų pradžia pasižymėjo naujų tiems laikams „revoliucinių“ dietų atsiradimu, iš kurių daugelis pas mus „atvyko“ iš užsienio, šiek tiek pavėlavusios.

Tapo madinga nevalgyti po šeštos valandos vakaro ir atsisakyti miltinių bei saldžių patiekalų. Moterys mokėsi skaičiuoti kalorijas ir rašyti „mitybos dienoraštį“. Svarstyklės tuo metu buvo retenybė, nors pasaulis apie jas sužinojo dar 1956-aisias metais. Mūsų gi moterims nieko kito neliko, kaip tikrinti savo svorį pagal praeitų metų sijoną arba, kas buvo dar paprasčiau, pagal atvaizdą veidrodyje.

Šiuo periodu buvo susipažinta ir su lanku arba, jei teisingiau, „hula-hoop“, išrastu amerikiečių. Tiesa, iš pradžių nekaltas lankas buvo paskelbtas amerikietiškos kultūros tuštybės simboliu ir tik 1964-aisiais metais, ekranuose pasirodžius filmui „Sveiki atvykę, arba Pašaliniams įeiti draudžiama“ (pamenate, ten yra epizodas, kuriame viena mergina gracingai suka lanką), liemenį grakštinantis lankas pritapo ir Sovietų Sąjungoje.

60-ųjų viduryje įvyko tikras dietinis sprogimas. Damos keisdavosi dietomis, lygino rezultatus ir skaičiavo, skaičiavo, skaičiavo kalorijas.

Jos rengdavo vaisių dienas ir netgi savaites, maitindavosi tik obuoliais arba arbūzais (suprantama, vasarą), užguldavo virtas daržoves ir valgydavo jas taip ilgai, kiek leisdavo valios jėga arba skrandis.

60-ųjų pabaigoje atskrido naujiena apie Roberto Atkinso dietą, kurios pagrindą sudarė visiškas angliavandenių atsisakymas, už tai baltymų ir riebalų vartojimas praktiškai nebuvo ribojamas.

Sovietinės moterys greitai ėmėsi šios dietos užkariavimo, bet, deja, dėl produktų deficito šalyje, o tiksliau – problemų dėl mėsos, laikytis jos galėdavo ne visos. Kai kurios labiau išradingos personos jautieną pakeisdavo virtais kiaušiniais ir valgė juos pusryčiams, pietums ir vakarienei. Ir visa tai darė nekreipdamos dėmesio į tai, kad medikai atkakliai perspėjinėjo: „ne daugiau vieno kiaušinio per parą.“ Be to, baltyminė dieta atrodydavo skani tik iš pradžių, antrą, o tuo labiau trečią dieną į tokį maistą žiūrėti jau buvo nebeįmanoma.

Tuo metu pasaulyje sublizgėjo anglų manekenė Tviggi, dėl neįprasto trapumo pakrikštyta „Šakele“. SSSR panašus subtilumas nebuvo sveikintinas – peršviečiamų modelių laikai dar neatėjo. Damos norėjo būti saikingai lieknos ir sportiškos.

70-ieji

1970-aisiais metais pasauline sensacija tapo galutinis „The Beatles“ subyrėjimas.

Vienok, ne tai jaudino lieknėjančias moteris: jos buvo paskendusios naujose dietose. Reikia pasakyti, kad pastarųjų atsirado įspūdinga daugybė. Jas versdavo iš vakarietiškų moteriškų žurnalų, persirašydavo arba tiesiog perpasakodavo iš atminties. Didžiulio susidomėjimo susilaukė sultys. Kalbama, kad aktorių bendruomenė rytais gerdavo sultis iš vieno obuolio, poros morkų, pusės burokėlio, saliero stiebo, citrinos ir gabalėlio moliūgo. Be svorio mažinimo, toks kokteilis pakraudavo energijos visai dienai ir praktiškai neleisdavo kilti susierzinimui, nuovargiui ir mieguistumui.

1971-ieji metai padovanojo pasauliui virtuvinį kombainą ( tiksliau, jį padovanoji prancūzas Pjeras Verdonas.)

O mūsų merginos, netgi neįtardamos apie tai, numetinėjo kilogramus savose virtuvėse, bedirbdamos namų buities darbus. Ir bandydavo eilines dietas, kurios tapo daug įvairesnės, nei actas ir ryžių košės. Ypatingu populiarumu pasižymėjo štai tokia dieta: 2 litrai kefyro ir 1 kg obuolių per dieną. Moterys ėjo į darbą su kefyro buteliais ir slapčia graužė obuolius. Kaip taisyklė, paskutiniai rauginto produkto gurkšniai jau sunkiai lindo į gerklę, nuo obuolių jau pykindavo. Bet moterys didvyriškai laikėsi ir iš tikrųjų numesdavo kilogramus. Tiesa, toks sulieknėjimas neretai buvo lydimas gastritų ir kitų skrandžio ligų paaštrėjimu.

1972-ieji metai pasižymėjo eiliniu sportiniu bumu.

To „kaltininku“ tapo Olimpinės žaidynės Miunchene, kurios atnešė sėkmę SSSR rinktinei – buvo laimėta 50 aukso medalių. Tėvai ėmėsi užrašinėti savo atžalas į sportinius būrelius. Kad palaikytų vaikams pakilią sportinę dvasią, daugelis mamų ir tėčių sportuodavo kartu su jais, visa šeima. Būtent tada atsirado šūkis : „Tėtis, mama, aš – sportinė šeima!“ Ir dietos truputį pasikeitė. Dabar tapo madinga gausiai pusryčiauti, kukliai pietauti, o vakarienę „atiduoti priešui“. Daugelis moterų iš viso apsiribodavo tik pusryčiais, o visą likusią dieną kamuodavosi tik puodeliais kavos be cukraus ir vaisiais.

1973-iaisiais metais Kalifornijos turistinės bendrovės „Marin Kaunty Kanion“ nariai išrado kalnų dviratį.

Jei ši naujiena būtų pasiekusi Sovietų sąjungos piliečius, tai niekaip nebūtų pakeitusi jų gyvenimo būdo - jie, kaip ir anksčiau, važinėjosi pačiais paprasčiausiais dviračiais. Be to, daugelis jų dar nevertino šio važinėjimosi ant dviejų ratų, kaip sporto šakos, o žiūrėjo į dviratį greičiausiai kaip į susisiekimo priemonę.

1976-ųjų metų sausio pirmosios vakare visa šalis neatsitraukdama žiūrėjo į televizorių ekranus: mes pirmą kartą pamatėme Eldaro Rezanovo komediją „Likimo ironija, arba Po pirties“.

Damos priekaištingai nužiūrinėjo liekną lenkų gražuolę Barbarą Brylską su kuklia ruda suknele ir valgė ... saujas virtų ryžių. Vėl ryžiai? Taip, nuo to laiko pas besilaikančias dietos į madą atėjo ryžiai, bet jau kitoje formoje: pirmą dieną – su obuolių sultimis ( be cukraus), antrą – su virta vištiena ( be druskos), ir vėl gi su obuolių sultimis arba žaliąja arbata, trečią – liesas varškės sūrelis ir kefyras, ketvirtą, paskutinę dieną – neriebus sūris ir ... butelis sauso vyno. Tarp kitko, pirmą kartą dieta buvo imta surašinėti pagal dienas.

80-ieji

Aštuoniasdešimtuosius metus lieknėjanti gyventojų dalis pasitiko gerai pasikausčiusi žiniomis apie pačias įvairiausias dietas ir ... jų pasekmes. Įgavusias idealią taliją moteris pradėdavo kankinti rėmuo, skrandžio skausmai ir pilvo pūtimai. Prekyboje atsirado daugybė brošiūrų, pilnų patarimų apie tai, kad būtina kruopščiai kramtyti maistą, esant rėmeniui, suvalgyti sausainį arba duonos, kad neutralizuoti rūgščių perteklių.

Originalios ir niekam nežinomos dietos nustojo būti populiariomis – damos buvo linkusios valgyti viską iš eilės, bet saikingai. Nepersivalgydavo dieną, po šešių vakaro gerdavo kefyrą arba žaliąją arbatą. Dėmesingai studijuodavo įžymybių dietas, įsitikinusios tuo, kad „jie sau tikrai nekenks“. O labiausiai „prisiekusios“ pradėjo vartoti ką tik pasirodžiusias tabletes, skirtas lieknėjimui, dar nežinodamos apie pašalinius poveikius. Laikas ėjo pirmyn, o dailiajai žmonijos pusei tik stiprėjo troškimas lieknėti ir gražėti.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją