Mes viską ištyrinėjame nuo galvos iki kojų , ypač sustodami ties malonius pojūčius keliančias vietas. Tačiau, žiūrėdami į savo atspindį veidrodį, retai būname patenkinti. Nes kaklas per plonas, plaukų per daug, kojos kreivokos…Tačiau tai tik gėlytės. Paauglystėje viskas dar rimčiau. Dabar mes tampame sau negailestingai kritiški. Štai ilgas sąrašas jums ir man girdėtų paaugliškų skundų:
Nosis per plati;
Nosis per daug atsikišusi;
Spuogai ant veido;
Mažas smakras;
Klubai ir krūtys( iš viso kad yra) ;
Varpa per maža;
Varputė per daug atsikišusi;
Šlaunys per storos;
Pilvas ne lygus, o atsikišęs;
Ūgis per mažas;
Ūgis per didelis…
Mes esame nusiminę. Mums atrodo, kad visi į mus žiūri. Ir tuo metu jaučiame svetimų žvilgsnių baimę. Vengiame viešumos ir maskuojamės. Dėmesio: mes jau dabar tampame savo kūnų prekių žinovais! Mes imame žiūrėti į save pirmiausiai kaip į formas, turinčias didesnę ar mažesnę paklausą . Merginų ir vaikinų rinka diktuoja mums savijautą ir nurodo mūsų vietą tarp kitų. “ Esi beveik gražiausia klasėje”. “Esi erelis”. “Esi šiaip sau- nei šis , nei tas”. “Esi bjaurus”. “Esi normalus”.
Kaip išsireiškė Froidas, anatomija - tai likimas. Su šiais žodžiais galima nesutikti. Tačiau nesutikti galime tik subrendę . Paauglys pasirašytų po šiais žodžiais nedvejodamas.
Filosofai egzistencialistai išskyrė kelias mūsų būties savybes. Jie rašė ir apie mirties baimę, ir apie vienatvę. Jie nagrinėjo ir kaltę prieš patį save, ir pasirinkimo būtinybę. Tačiau jie beveik nieko nerašė apie šią siaubingą egzistencijos savybę - pasmerktam būti įkalintam savo netobulame kūne. Tuomet, kai mes galutinai nuvertiname savo išvaizdą , mums pagaliau pasidaro aišku: šiame kalėjime, šioje bjaurioje formoje mums teks kalėti visą gyvenimą. Tai pragaras, iš kurio nėra išeities. Ir mes vis dar kažko tikėdamiesi, atsisukame į tėvus. Mes tikimės jų paramos. Tačiau nujaučiame, kad jos negausime. Taip ir yra . Mes norime gauti nors truputį vilties .Tačiau tėvai tegali mums pameluoti: “tu esi graži ( gražus, visai nieko, simpatiškas…).”
Arba jie bando mus nuraminti taip: “užtat tu protinga ( sąžininga, apsiskaičiusi, geraširdė, draugiška…). O dangau ! Kokią reikšmę tai turi mums, kai visas pasaulis pastatytas ant tavo storų kojų ar bjaurios nosies! Ir mes su pasipiktinimu nusisukame nuo tėvų.
O mokytojai? Jie dažniausiai kalba kažką apie vidinį grožį, apie sielos turtingumą, apie meilę… Aš nežinau, kaip dabar, o mano mokykliniais metais buvo labai populiarios jaunimo diskusijos. Karštos diskusijos virė aplinkui šią temą - koks grožis svarbesnis - vidinis ar išorinis? Apie tai diskutavo ir “Jaunimo gretos”, ir “Nemune” būdavo straipsnelių…
Taip,- svarstė, tarkime, mergaitė, - tegul kvaileliai tiki tomis istorijomis apie vidinį grožį. Kai nueini į šokius ir prastovi visą vakarą prie sienos, pasidaro labai aišku, ko reikia šiems vaikinams. Kai pažiūri, kokiu dėmesiu apsuptos gražuolės, tuomet suvoki, kad šiame pasaulyje išgyvena gražiausios! Štai tau darvinizmas. Štai tokia natūrali atranka.
Ar jūs žinote, kaip paguosti tokį paauglį? Aš nežinau. Na, nebent nuvesti jį į ligoninę, kur guli žmonės po nudegimų….
Praėjus penkiolikai metų, ši problema pasidarė dar opesnė dėl visuomenės pokyčių. Jiems, paaugliams, opesnė? Ne tik…
Ir iš tikrųjų - argi ne gražuolės žiūri į mus iš kiekvieno spaudos kiosko ? Argi ne jos reklamuoja kosmetiką didžiuliuose reklaminiuose stenduose? Argi būti gražia - ne sėkmės ir laimės garantas?
Nervinė anoreksija - būsena, kai mergina ar vaikinas meta svorį - atsirado ne dabar. Tačiau tik pernai Vilniuje apsidarė specialus centras anorektikams. Ir ne bet kas jį finansavo, o tarptautinis fondas. O fondai bet ko nefinansuoja. Matyt, rimtas reikalas… Paaugliškas nerimas, susivedantis į klausimą “kokią paklausą turi mano kūno forma” , išsitęsė ir apėmė brandžius mūsų visuomenės sluoksnius…
Ar jūs nepastebėjote , kad kažkaip įtartinai atjaunėjo ir pagražėjo mūsų įstaigų kolektyvai? O parduotuvės, benzino kolonėlės? O televizijos vedantieji? Lieknų jaunų mergaičių ir berniukų sąskaita. Kas čia blogo? Tame, kad jie liekni, nieko blogo nėra, tačiau kažkokie jie sutrikę ir lyg tai ne visada profesionalūs… Na kartais tiesiog nepatogu sakyti, bet…
O negražūs ir ne liekni profesionalūs kažkur dingo. Na, kažkaip nelabai noriai juos priima į darbą. Kažkaip lyg ir nepavydu - juk jie daug neuždirba. Ir problemų visi turi. Tačiau darbdaviai, atrodo, neatsispiria sveikatai, jaunumui ir grožiui. O profesionalumui kažkaip atsispiria. Na, lyg tai jie ne prieš profesionalumą, bet realiai renkasi seksualumą… ir dar abiejų lyčių.
Atsitiko tai ne per vieną dieną. Tiesiog po truputį į mūsų vidų, ten kur švyti mūsų idealų ir vertybių žiburiai, ėmė skverbtis mūsų kultūrai būdingos idėjos. “Sveikata, jaunumas, grožė”, kalbant Vydūno žodžiais. Ir jau pokario metais Vakaruose, o vėliau ir pas mus atsirado naujosios epochos lozungai. “ Būk nepriklausomas. Būk seksualus. Būk turtingas. Būk sėkmingas. Būk patrauklus”.
Nesiginčykime, kas yra grožis. Ar jis - tik žiūrovo akyse? Ar jis objektyvus - tarkime, simetrijos išraiška?
Ne tai svarbu. Milijonai moterų jau ne šiaip gyvena. Jos jaučiasi netobulos - ne manekenės. Ir milijonai vyrų – ne kultūristai. Normalių ( netaisyklingų, nesimetriškų, neturinčių paklausos rinkoje) žmonių pasaulyje absoliuti dauguma. O manekenės ir kultūristai - maža saujelė. Tiesiog gaila, kad masė normalių žmonių taip save vargina. Kad jie lygina save su idealais ir rašo sau dvejetus. Jie kompleksuoja kaip paaugliai. Jie nusiminę. Jiems atrodo, kad į juos žiūri. Ir tuomet turintys pinigų sluoksniai puola į:
treniruoklių sales;
plastinės chirurgijos kabinetus;
grožio terapijos centrus…
O apsidžiaugę chirurgai linksmai trinkteli pirštinių gumytėmis. Nusiurbiami riebalai. Patempiama oda. Padidinamos krūtys. Išryškinami smakrai. Prasideda masinė lėlių Barbių gamyba.
Kalba eina ne apie sveikatą. Ne apie jaunystę. Ir netgi ne apie grožį. Kalba eina apie kultą. Apie paauglišką kompleksą, pergyvenantį pačią paauglystę. Psichiatrine kalba kalbant, apie supervertingas idėjas. Tai yra apie tokias mintis, kurios ima vyrauti žmogaus sąmonėje ir kurios ima vadovauti žmogaus elgesiui.
Tačiau gyvenimas eina savo vaga. Ir apsižvalgę mes nepamatysime labai daug gražuolių. Visi mes gyvename vis dėlto netaisyklingose kūnuose. Galbūt mes - tai viena siela? Ir mes – tai šios vienos sielos dalelės, išbarstytos po milijardus netaisyklingos formos biomasės gumulėlius? Mes šilti ir pūkuoti. Mes geri. Mylėkite mus, ir galbūt mes pamilsime ir tuos… Na, iš televizorių, reklamų ir žurnalų.
Olegas Lapinas
