Kūno garbinimas
Nemažai vyresnio amžiaus ar tiesiog šiuolaikinių grožio standartų neatitinkančių žmonių jaučiasi dėl to nelaimingi, kartais ima gėdytis savo kūno ir todėl dažnas, žūtbūt norėdamas sumažinti svorį, ima laikytis įvairiausių dietų, lankytis sporto klubuose. Kiti nusprendžia, kad neverta aukoti jėgų, jų manymu, nepasiekiamam tikslui ir toliau atsiduoda valgymo malonumams. Ir tik nedaugelis paprasčiausiai sugeba pamilti savo kūną.
Kūno kultas – ne vien šių laikų reiškinys. „Daugelyje tradicinių kultūrų tuklesni žmonės laikomi artimesni susikurtiems grožio idealams. Užtenka žvilgtelėti į dažnoje mūsų krautuvėje parduodamus dzenbudizmo dievukus – beveik visi linksmi storuliai. Jie simbolizuoja gerovę, sėkmę gyvenime. Panašūs vaizdiniai egzistavo daugelį tūkstantmečių – archeologai skirtinguose pasaulio kampeliuose atkasa storų žmonių, dažniau moterų, figūrėlių. Panašios mados vis dar išlieka kai kuriuose kraštuose: pavyzdžiui, musulmoniškoje Šiaurės Afrikoje, kur grožio idealu laikomos, mūsų akimis žiūrint, gana pilnos moterys. Arba Polinezijos salyne – čiabuviams tradiciškai storumas asocijuojasi su aukštu statusu bendruomenėje, – sako socialinės antropologijos specialistas dr. Ramūnas Trimakas. – Žinoma, galima paprieštarauti, kad ne visose tradicinėse kultūrose būta „riebumo“ kulto. Galime teigti, kad liesas kūnas daugelyje tradicinių kultūrų (pvz., viduramžių krikščioniškoje Europoje) simbolizavo arba nepriteklių, skurdą, nelaimes, arba buvo asketiškumo, atsiribojimo ar net „nuodėmingo pasaulio” atsisakymo simbolis. Galima prisiminti ir antikinę Graikiją”.
Storulis galėjo netekti pilietybės
Senovės graikai, garsėję ne tik kaip puikūs kariai, menininkai bei filosofai, bet ir grožio puoselėtojai, buvo ypač nepakantūs storuliams. Atėniečiai iš nutukusių vyrų paprasčiausiai atimdavo pilietybę. Anot jų, žmogus, kuris nesportuoja, nesirūpina savo sveikata, ištverme ir grožiu, nevertas Atėnų piliečio vardo ir jo teikiamų gėrybių, jis vien tik mėgausis savo teisėmis, bet nesugebės tinkamai vykdyti savo pareigų valstybei – ginti ją kare.
Taigi šiandieniniam grožio kultui dar toloka iki graikų. Beje, moters kūno apimtys 90–60–90 labai artimos ano meto grožio standartams. „Tačiau nederėtų daryti klaidingų apibendrinimų, žvilgtelėjus į Fidijaus ar kurio nors kito didžiojo meistro skulptūras, – sako R. Trimakas. – Ten mes nerasime anoreksiškų kūnų – idealu laikomas tiesiog proporcingai sudėtas kūnas. Ko gero, kūno sampratoje atsispindėjo „aukso vidurio” paieška, vengiant kraštutinumų. Taigi bet kurioje visuomenėje tai, kas sunkiau pasiekiama, laikoma elitiškumo ar tiesiog išskirtinumo (teigiama prasme) požymiu. Prieš šimtą metų daugelis gyveno skurdžiai, dažnai ant bado ribos, todėl gražiu laikytas pilnesnis kūnas. O pasikeitus sąlygoms, siektinu idealu tapo liesas kūnas”.
Dr. R. Trimakas pateikia ir Lietuvos pavyzdį: daugelis mūsų gyvena nuolatinio streso ir nepakankamos ekonominės gerovės sąlygomis. Todėl pas mus sąlyginai nedaug nutukusių žmonių. O stambesnė figūra simbolizuoja „vadovaujantį asmenį” – užtenka žvilgtelėti į kai kuriuos mūsų politikus, departamentų vadovus, prokurorus ir pan. Nors situacija kinta – populiarėja vakarietiškos mados.
Vakariečiai storėja...
Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje susidarė savotiška dvilypė padėtis – grožio ir mados industrija, reklama, spauda kaip grožio idealą propaguoja lieknumą, gal net liesumą, tačiau žmonių, besiskundžiančių nutukimu ir net dėl to susergančių, kasmet daugėja. Jungtinėse Valstijose tai jau kone epidemija.
Tokios situacijos priežastis dr. R. Trimakas aiškina taip: „Pirmiausia pasikeitė gyvensena. Daug žmonių mažiau juda, maitinasi greito paruošimo maistu, sumažėjo ribinių situacijų, gresiančių fiziniam išlikimui, kurios buvo gana dažnos tradicinėse bendruomenėse. Antra, daugelis mūsų genetiškai paveldėjo ląstelių polinkį kaupti atsargas badmečiui. Todėl nieko nuostabaus, kad dirbat sėdimą darbą ir maitinantis mėsainiais auga svoris. Be to, nepamirškime, kad įvairūs fitneso ir kiti fizinės iškrovos klubai daug kam yra prabangos reikalas – tam reikia laiko ir lėšų”.
Dr. R. Trimakas sako, kad tai, kas pastaraisiais dešimtmečiais įvyko Vakaruose, vadinama „tradicijos kaita”. XIX a. pab.–XX a. pr. aukštą socialinį statusą ir asmeninę gerovę liudijo solidus pilvukas, o XX a. pab.–XXI a. pr. atvirkščiai – atletiškas ar net menko fizinio sudėjimo žmogus. Gerai prižiūrėtas kūnas patvirtina jūsų padėtį visuomenėje, nes tik pasiturintis žmogus gali leisti sau prabangą maitintis sveiku maistu, reguliariai sportuoti ar kitaip palaikyti grožio idealus atitinkančias kūno proporcijas.
Gydytoja dietologė Edita Gavelienė šią situaciją vertina panašiai, tačiau pabrėžia, kad vis dėlto ne visos Vakarų šalys susiduria su nutukimo problema – tai daugiausia plinta šalyse, neturinčiose senų maisto kultūros tradicijų, ir JAV geriausias to pavyzdys. Tačiau prancūzai, nuo seno garsėję kaip gurmanai ir maisto kultūros puoselėtojai, ir šiandien beveik nesusiduria su minėta problema.
Skrandis – ne šiukšlių dėžė
Kad ir kaip ten būtų, pavasarį daugelis moterų nenori žiūrėti į veidrodį, nes vienoms keli, o kitoms keliolika kilogramų papildomo svorio ima gerokai gadinti nuotaiką. Todėl sporto klubus užplūsta lankytojų banga, vaistinėse vis dažniau teiraujamasi įvairių svorį mažinančių preparatų, o žurnalai spausdinta straipsnius apie įvairias dietas.
Tad kada pakanka susiruošti į sporto salę ir atsisakyti pyragėlių, o kada laikas rimtai pagalvoti ne tik apie savo išvaizdą, bet ir sveikatą? Gydytoja dietologė E. Gavelienė pataria norintiems atsikratyti per žiemą užsiauginto vieno kito nereikalingo kilogramo pirmiausia sureguliuoti maitinimosi režimą – valgyti ne dažniau kaip 3 kartus per dieną, ypač vengti įvairių užkandžiavimų, stengtis kasdien pasivaikščioti. Ir nepiktnaudžiauti įvairiomis populiariuose žurnaluose aprašytomis dietomis – jų galima laikytis ne ilgiau nei penkias dienas. Gydytoja jų nerekomenduoja, nes dietos turėtų būti sudaromos individualiai, atsižvelgiant į žmogaus lytį, amžių, gyvenimo būdą, persirgtas ligas. Sveiko žmogaus kūno masės indeksas turėtų neviršyti 30 (KMI apskaičiuojamas ūgį centimetrais padalijus iš svorio). Jei šis skaičius didesnis – žmogus turėtų mažinti svorį, konsultuotis su medikais.
Beje, lieknosios prancūzės apie saldumynus sako taip: „Saldainis burnoje būna pusę minutės, skrandyje – pusę valandos, o ant klubų – visą gyvenimą”. O jei tų saldainių daug?..
Kaip atsikratyti kompleksų
Ar pasiekęs normalų KMI žmogus tikrai ims jaustis laimingesnis ir atsikratys jį kankinančių kompleksų? Psichiatrė–psichoterapeutė Kristina Gintalaitė teigia, kad tam tikrais atvejais žmogus ima geriau jaustis, sulaukia komplimentų. Tačiau daugelis problemų, kurios įvardijamos kaip kompleksai dėl išvaizdos, iš tiesų susijusios su nepakankamu savęs vertinimu, meilės sau trūkumu, nepasitikėjimu savimi. Todėl žmogus nuolat ima ieškoti patvirtinimo, kad yra gražus, beveik tobulas, o susikurdamas gražią išvaizdą jaučiasi maloniau.
Ypač dažnai tokioje situacijoje atsiduria paaugliai. Jauni ir gražūs žmonės dažniau yra kompleksuoti, save vertina griežčiau, dažniau keičiasi. Jie nesugeba objektyviai savęs vertinti ir jiems didelę reikšmę turi kitų nuomonė. Tai jiems kainuoja daug pastangų – ir emocinių, ir fizinių.
Taigi graži išorė dar nėra gero ir stabilaus savęs vertinimo garantas. Bėgant laikui keičiasi išvaizda, pradedame kitaip save vertinti, atsiranda kitų vertybių, kurios tampa esminėmis.
K. Gintalaitė teigia, kad „geras, stabilus, nepriklausantis nuo pasiekimų, išvaizdos ar turimų materialinių vertybių savęs vertinimas yra viena iš svarbiausių sveikos asmenybės savybių. Šiais laikais tobulos moters apimtys – 90–60–90 atrodo kaip bilietas į laimę ar bent grožio konkursą”. Anot psichoterapeutės, noras atrodyti gražiau yra sveikas. Tačiau jeigu toks noras tampa gyvenimo tikslu, kuriam skiriama daug energijos ir pamirštamos kitos vertybės, tai jau signalas, kad kažkas ne taip.
Dažniausiai grožiu ir sveikata besirūpinančioms, rimtesnių psichologinių problemų neturinčioms moterims užtenka kelis kartus per savaitę reguliariai pasimankštinti ar saikingiau vartoti maistą. „Tačiau kai ilgos valandos sporto salėje ar alinančios dietos tampa gyvenimo kasdienybe, tai ženklas, kad reikia profesionalios psichoterapeuto, kartais netgi psichiatro pagalbos”. Ypač pavojingos sveikatai sekinančios dietos, badavimas, priverstiniai vėmimai ar viduriavimai.
Tuo metu storuliai rečiau kalba apie savo išvaizdą, jie dažniau save realizuoja ne tobulindami kūną, bet užsiimdami mėgstama veikla, rečiau jaučiasi nelaimingi ir netobuli. Mintis, kad storuliai – geraširdžiai ir turi puikų humoro jausmą, psichiatrės teigimu, nėra laužta iš piršto. Beje, visus viršsvorio kamuojamus gali paguosti gydytojos dietologės pastaba, kad aptukusiems yra lengviau numesti svorį, nei jo priaugti ypač liesiems...
