Toks vyras tarp draugų ir darbovietėje - “erelis”. Tačiau grįžęs namo jis kaip mat palenda po žmonos padu. Tai reiškia - akimirksniu pereina į kitą – vaiko - psichologinę būseną. Iš vyro pusės vaikiška būsena pasireiškia štai kuo:
Vyras laukia iš žmonos malonių: sriubos, sekso, gero žodžio, žvilgsnio;
Vyras bijo žmonos bausmių: aprėkimo, niūraus veido, nesutikimo mylėtis, nedavimo valgyti, kartais - primušimo.
Vyras laukia iš žmonos sprendimų ir instrukcijų, ką daryti;
Vyras paslapčia nuo žmonos užsiima išdaigomis: žiūri pornografiją, rūko, išgėrinėja;
Vyras dalinasi savo baimėmis su draugais: ”ša, žmona eina. Sužinos - užmuš”.
Žmona užima šalia vyro motinos vaidmenį. Tai pasireiškia štai kuo:
Ji imasi atsakomybės už vyro neatliktus darbus: kviečiasi meistrus ir santechniką, ima į rankas atsuktuvą ir platuką, aiškinasi su valdiškomis institucijomis dėl pašalpų ir pažymų, parveda girtą vyrą namo.
Geros nuotaikos akimirkomis ji tampa su vyru motiniškai švelni: bučiuoja jį kaip vaiką, glosto, maitina, leidžia su savimi pasimylėti.
Blogos nuotaikos akimirkomis ji pakelia ant jo balsą, skaito moralus, atsuka lovoje nugarą, baudžia išvykimu pas mamą.
Kalbėdama su draugėmis ji atsidūsta ir pasako: ”tu gi žinai, jis - kaip mažas vaikas”.
Taigi vyras po padu - jokiu būdu nėra vyro sukurtas vienpusiškas vaidmuo. Tai - savotiškas duetas, kurį iš abiejų pusių palaiko ir žmona, ir vyras.
Iš kur toks repertuaras? Dažniausiai - iš tėvų.
Ar šie santykiai gimsta akimirksniu?
Ne, jie dažniausiai gimsta gimus pirmiems vaikams. Iki tol vyras vis dar yra tas jaunuolis - vyriškumo įsikūnijimas, herojus, karys, gynėjas, kuris merginai asistuoja, ją juokina, vilioja ir su kuria mylisi. Tačiau ir mergina, ir jaunoji žmona iki tol pati kaitina savo vyre vyriškumą - žvilgsniu, galvos padėjimu ant peties reisiniuose autobusuose, bučiniais ir švelniu dulkės nuėmimu nuo mylimo vaikino veido.
Jie mylisi, tuokiasi, ji pastoja. Tuomet gamta padaro iš žmonos motiną, ir paslepia moterį bei meilužę. Vaikai sako mamai “mamyte”. Vyras irgi ima vadinti žmoną “mamyte”, nes taip suprantamiau vaikams. Jei šis santykis - vaikų auginimas - tampa jų vieninteliu santykiu, ši pravardė- “mamytė”- prilimpa prie žmonos.
O kodėl jie tokius santykius palaiko?
Todėl, kad šie santykiai yra labai pažįstami, labai tradiciški, saugūs ir labiausiai atitinka hormoninius lygius: žmona tuo metu pilna motinystės, o vyras tuo metu ima auginti pilvuką. Jis vis labiau primena putlų kūdikį, o žmona - jo mamytę, kokią jis pažinojo pats būdamas kūdikis. Jam saugu. O būti vyru būtų nesaugu: reikėtų rizikuoti, imtis atsakomybės, bandyti surasti bendrą kalbą su tokiu nepažįstamu ir nerimą keliančiu žmogumi kaip moteris.
Ką? Jūs klausiate, kodėl moteris kelia vyrui nerimą?
Taigi čia ir taip aišku. Moteris vyro pasąmonėje - gimdytoja, gyvybės davėja, mitologinė deivė, visko pradžia, manipuliuojanti ir kastruojanti, įteikianti kardą ir jį atimantį, uždeganti seksui ir atšaldanti žvilgsniu. Vyrai niekada nesupranta, ką ten tokio moterys su jais padaro, kaip ten taip viską užsuka, kad priverčia save įsimylėti ir savęs klausyti. Vyras dažniausiai taip ir nespėja šito suprasti.
O moteris spėja ir gan greitai ima perprasti vyrų silpnybes. Žinoma, kuo daugiau joje mergaitės, tuo lengviau vyrui šalia jos jaustis ramiai ir saugiai. Jame bunda tėvas. Tačiau kuo daugiau moteryje motinystės - tuo didesnė pasąmoninga grėsmė. Ir vyras pereina į saugų ir pažįstamą neatsakingo kūdikio vaidmenį. Regresuoja ten, kur pasąmonė kviečia.
Ką? Jūs siūlote vyrui neregresuoti?
Aha, tuoj pat. Tuoj pat vyras priims jūsų pasiūlymą nelipti į trečią aukštą laiptais, o pabandyti užlipti per balkonus. Tuoj pat jis užsisegs kelnes, nusimes namines šlepetes ir vėl virs tuo jaunuoliu, kuris nedvejodamas užliptų pas jus į tryliktą bendrabučio aukštą, jei tik jūs jo paprašytumėte. Kaipgi. Laukite.
Sutuoktinių viduje slypi daug biologinių elgesio programų. Jas įjungia atitinkamas partnerio elgesys.
Kai jie tik ėmė draugauti, merginos programa “švelni – drąsi – seksuali - nekalta mergaitė” - įjungdavo jame “herojų, drąsų – drovų – gražų - kiek juokingą, žygdarbiui pasiruošusį ” vyrą.
Vyro viduj po vaikų gimimo veikia kitokia programa: “tingaus ilsėjimosi po atliktų žygdarbių”. Ir ši programa automatiškai įjungia moteryje iki tol vaikams skirtą programą: ”vaiko kontrolė, kritika ir auklėjimas”. O ši savo ruožtu įjungia vyrui nuo vaikystės pažįstamą apsaugą: ”paslapčia - nepastebimai, su nuotykio atspalviu vis tiek nedaryti, ką liepia, o padaryti, ko norisi, bet negalima”.
O žmona tuomet atsako: ”neviltimi - kiek gi tai gali tęstis - kodėl jis toks nenaudėlis, manęs neklauso - vargas man su juo”.
Žmonos mergaitiška dalis irgi bunda ir žmona paslapčia vakarais verkia. Ji pavargsta būti mamyte ir nori pabūti silpna mergaite už kieno nors pečių. Jie po truputį išmoksta rečiau mylėtis, kalbėti apie pinigus, svajoja pastatyti namą. Jiems neaišku, kas čia tarp jų vyksta, bet panašu į atšalimą. Na ir kas - jų tėvai irgi savo laiku buvo atšalę ir vaidino mamytę ir vaiką. Ir nieko - va kokius vaikus išaugino. Galvokime apie namą. Namą, namą ir namą. Nuosavą namą.
O kaip su santykiais? Nežinau. Apie namą galvokime.
Ar šie santykiai turi ateitį?
Taip, kaip ir kiekvieni santykiai, jie vystosi. Dažniausiai jie priveda prie to paties dalyko, kaip ir vaikystė - prie vyro paauglystės.
Tai reiškia, kad vyras bando maištauti ir siekia emancipuotis nuo žmonos. Kartais jis net išdrįsta trenkti durimis. Kartais - susiranda kitą moterį.
Tiksliau, kita moteris susiranda jį. Ji – išsiskyrusi, našlė, nelaiminga su savo blogu vyru, pavargusi nuo savo gero vyro, jauna ir pilna libido - pažadina vyre vis tą pačią seną “herojaus, drąsaus – drovaus - gražaus – kiek juokingo – žygdarbiams pasiruošusio“ vyro elgesį. Ir jis juo tampa. Šiomis retomis akimirkomis vyras kuriam laikui atstato savo savigarbą - jis pavirsta iš vaiko vyru. Jo žvilgsnis pasidaro ”erelio”, jo krūtinė išsipučia, o pečiai išsilygina.
Kas čia būna! Pirmą kartą apstulbusi žmona suvokia, kad gyvena ne su vaiku, o su vyru. “Ak tu kuily”,- nusikeikia ji. Žinoma, ji neturėtų skubėti spręsti - vyras gali pasiilgti seno vaidmens, šiltos sriubos ir žmonos globos. Jo nauja moteris gali pasirodyti per daug reikli ir egoistiška. Jai atsibosta laukti, kada vyras ją ves. O vyrui gali pasidaryti nejauku be ”mamytės”, vaikų ir namų. Jis gali nusileisti, pasiduoti ir vėl grįžti atgal. Čia jo laukia atvira ar paslėpta žmonos bausmė. Sūnus palaidūnas atsiprašo arba išpirkinėja kaltę. Po kiek laiko jam būna atleista.
Ar galėtų viskas klostytis pagal kitą scenarijų?
Tikslaus atsakymo reikia ieškoti pas transakcinės analizės specialistus, tarkime, pas mano koleges psichologes Aušrą Griškonytę ir Rūtą Bačiulytę. Su kuriomis mes vedame radijo laidą “Pašnekesiai“. Transakcinė analizė kaip tik tyrinėja žmogaus gyvenimo scenarijus.
O man atrodo, kad mes galime nukrypti tiek, kiek žmogus yra kitoks nei jo tėvai ir kiek jis pats kuria savo gyvenimą. Mes nesame tikslios tėvų kopijos. Psichologiškai mes pasiruošę kitaip perrašyti jų scenarijus. Ir netgi biologinės elgesio programos pasileidžia su šansu jas kūrybiškai keisti.
Tarkime, vyrui įkyrėjo jo paties mama. Ir jis gerai užuodžia, kokioje merginoje ji slypi. Merginas, kuriose potencialiai slypi “mamytė”, jis tiesiog atmeta. Visai gali būti, kad vyras pagaliau sutinka moterį, kurios viduje daug “mergaitės”. Daug ir ilgam. Jis tiesiog ja susižavi, apsiveda ir, kadangi ji tokia mergaitiška, ilgainiui neįjungia savo “vaiko”. Ir visai natūraliai tampa jos globėju, draugu ir meilužiu.
O ji, būdama neeilinių gabumų, vengia “mamytės” vaidmens, bet po truputį išauga iš mergaičių. O jis išmoksta būti jai ne tėveliu, o vyru. O vaikams būti tėvu. Tiek, kiek reikia, jie vystosi lygiagrečiai. Tai ne garantija nuo atšalimų. Bet jie tai žino, laiku pastebi savo atšalimus ir imasi priemonių- lankosi pas psichoterapeutus, be vaikų dažnai pabūna kartu, atvirai bendrauja, kalbasi.
Tokiomis sąlygomis scenarijai ima trauktis ir biologinės programos pasiduoda kūrybinėms.
Juk būnant dėmesingiems ir atviriems neįmanoma nepastebėti, kad pasaulis yra įdomesnis už du vaidmenis. Ir po mūsų padu iš tiesų yra tik vienas dalykas - didžiulis žemės rutulys. Kaip nekeista, jis visai dėl to nepergyvena. Klausimas dar, ar jis iš viso mus ant savęs jaučia. Neša mus, sukasi ir dar gyventi leidžia. Ir santykius visokius leidžia turėti. Kokius tik norite.
