Telefono, kuriuo galėtų pasiskųsti tėvai savo vaikais, iki šiol nėra.
Galbūt jums atrodo, kad toks telefonas nereikalingas. Atseit, tėvai visuomet yra fiziškai stipresni už vaikus. Ir, atseit, jie turi pinigų, judėjimo laisvę bei balsavimo teisę. Tai, ko neturi vaikai.
Tačiau toks argumentas štai kur mus stumia: “jei vaikas tave veda iš proto, prisimink, kad tu dar turi kumštį, kad tu dar gali prieš vaiką kompensuotis ką nors pirkdamas, ką nors išrinkdamas ar kur nors ušvažiuodamas“. Vaikas pats gali išeiti iš namų?
Norės valgyti - sugrįš...
Iš esmės šie argumentai siūlo mums vaikus mušti, atsipirkinėti nuo jų ir palikinėti. Žinant, kad jie dėl savo atsilikimo mums neatsakys tuo pačiu. Ir sugrįš. Nes neuždirba maistui. Bent jau mums duodama suprasti, kad mes tai turime kaip atsarginį variantą. Kaip slaptą ginklą: stipresnį kumštį, pinigų ir galimybę išvažiuoti.
Tai yra labai įdomi mintis, nes ji tiesiogiai nepropaguoja smurto ir pabėgimo, tačiau duoda į juos užuominą.
Eda Le Šan parašė knygą labai išraiškingu pavadinimu: “Kada tavo vaikas veda tave iš proto“. Kažkada, kai mums dar tik gimdavo pirmieji vaikai, ši knyga tapo mums didžiule paguoda. Ją skaitydami, mes su žmona supratome, kad didelė kai kurių tėvų problema – bijoti jaustis kaltais prieš savo vaikus.
Jūs, be jokios abejonės, pasakysite, kad tėvai, nesugebantys jaustis kaltais prieš savo vaikus, taip pat yra blogai. Ir kad jūs asmeniškai nė kartą esate sutikusi tokį tėvelį, kuris muša savo vaiką už neklausymą kada tik nori. Ir klupdo jį ant žirnių. Ir žemina įvairiausiais žodžiais, versdamas stovėti prie lovos visą naktį už bausmę. Tačiau atkreipkite dėmesį: jūs visada žinote tai apie kažką kitą.
Jei jūs atkreipsite dėmesį į save, tai paaiškės įdomus dalykas: jūs niekuomet nepasakysite, kad jūsų problema - kaltės neturėjimas. Ne, atvirkščiai, greičiausiai jūs jaučiatės kalta prieš savo vaiką. Nes:
buvote jį vieną kitą kartą apšaukusi;
Esate jam trenkusi;
Esate jį nubaudusi;
Esate jo neprižiūrėjusi;
Esate jį palikusi...
Ir išvis neteisingai auklėjate.
Be to, jam aiškiai trūko tėvo dėmesio. O tai kažkiek ir jūsų kaltė. Kaltė - ne kaltė, o sąžinės graužimas. Smurtas? Bet kuri mama prisimins, kaip reikėkdavo užtempti ant vaiko kojyčių pėdkelnes, o jis nenorėdavo ir spardydavosi. O jūs kaip tik vėlavote! Ir nesusivaldydavote.
Jūs galite pastebėti, kad vaikų valdymas – tai viso labo keli nesėkmingi epizodai primesti vaikui savo supratimą apie tvarką, pareigą ir drausmę.
Vaikų auklėjimas – tai tik bandymas, dažnai nesėkmingas, juos valdyti.
Todėl pažiūrėkime tiesai į akis: vaikas visą laiką valdo savo tėvus. Valdo nuosekliai, iš eilės. Valdo sėkmingai, nes pasiekia, ko nori. Žymiai dažniau, nei tėvai pasiekia, ko jie nori iš vaiko…
Kai jūs gulėjote ant gimdymo stalo, kas valdė jūsų gimdos judesius, kas plėšė jūsų tarpvietę ir kas ten taip išlįsdamas spaudė akušerės delną? Kas jus išvargino?
Jis, jūsų gimstantis vaikas! Jau atsirasdamas šiame pasaulyje, jis valdė jūsų savijautą, nuotaiką, krūtų dydį ir pilvo odos elastinugumą. O taip pat plaukų kiekį ant galvos ir dantų stiprumą. Nekalbant jau apie fizinį grožį. Ir jis nugalėjo, nes gimė! Jis privertė jus save išnešioti. Jis galėjo susimilti ir po gimdymo paleisti jus į laisvę. Bet ne.
Toliau prasidėjo kūdikystė. Kas kam čiulpė ir graužė spenelius - jūs vaikui ar jis jums? Jis. Pamenate kremą nuo spenelių uždegimo?
O kas ką žadindavo naktimis kraupiu riksmu ar verkšlenimu? Jūs žadindavote vaiką? Ne, jis žadindavo jus! Tai jis reguliuodavo jūsų miego trukmę ir intymų gyvenimą su vyru. Ir kas laimėdavo? Jis, nes užmigti rėkiant vaikui neįmanoma.
Darželinis amžius. Kas sėdėdavo ant puoduko ir šaukdavo „jau“? Kas kategoriškai atsisakydavo valgyti ir spjaudydavo maistą ant grindų? Kas paversdavo valgymą iš malonumo sunkiu ir valandas trunkančiu darbu, kuriame nuolat reikėdavo vaidinti spektaklį: “vieną šaukštelį - už mamytę, vieną - už močiutę“? Taigi, jis, vaikas. Ir jei jums atrodydavo, kad laimėjote jūs, jis galėdavo viską išvemti, vis vien likdamas nugalėtoju.
O kas neleisdavo jums vakare išeiti ne tik iš namų, be netgi į savo miegamąjį? Kas reikalaudavo vis tos pačios pasakos, o po to vis vien pabusdavo, stumdydamas jūsų su vyru duetą į Edipo trikampį? Vaikas. Ir jam pavykdavo. Jūs atsinešdavote jį į lovą.
O kas sirgdamas priversdavo jus atsiprašinėti iš darbo ir atsisakinėti kelionių, kino, svečių ir sielos ramybės? Jis. Ir jūs atsiprašinėdavote ir atsisakydavote. Jis ir vėl laimėdavo.
Mokyklinis metas. Ką reikėjo lydėti į mokyklą ir parvesdinėti iš mokyklos? Jus ar vaiką? Vaiką.
Kam reikėdavo kas sezoną išleisti šimtus litų uniformai, ekskursijoms, klasės remontui, portfeliams, tušinukams, sąsiuviniams ir vadovėliams? Jūsų ar vaiko reikmėm? Vaiko.
Paauglystė. Kas paslapčia imdavo jūsų kosmetiką? Vaikas. Kas neskambindavo vėlai grįždamas namo ir neleisdavo jums užmigti dėl nerimo? Jis.
Kas įsiveldavo į nemalonias “razborkes“ su bendraamžiais, kurias turėdavote tvarkyti jūs? Jis, vaikas.
O kas subtiliai primindavo jums, kad reikia naujos, madingesnės striukės, madingesnių batų, kosmetikos, dviračio, riedučių, plėjerio, kompiuterio, mobiliako, interneto, vakarėlio, kompaktų? Vaikas. Anksčiau ar vėliau jūs suprasdavote, kad vaikai žymiai labiau už jus moka rūpintis savo malonumais. Ir kad naujos technologijos priklauso jiems.
Šis pasaulis – jų. Tik mokate jūs.
Apie tai, kaip suaugę vaikai valdo tėvus, nebelieka vietos rašyti. Ačiū Dievui, didesnė dalis vaikų paleidžia savo tėvus. Bent jau artėjant pensijai. Bent aš taip tikiuosi.
Bet pakaks. Padėkite ant vienos svarstyklių lėkštės jūsų nerangius bandymus: pėdkelnių užvilkimą, riksmą “ant puoduko“ ir „miegoti“, bandymą jėga pamaitinti, pliaukštelėjimą per užpakalį, pasaką prieš miegą. O ant kitos lėkštės padėkite būdus, kuriais jūsų vaikas valdydavo jus. Kas nusvers?
Klausimas retorinis.
Ir ką daryti?
Aš siūlau pasiduoti. Pasiduoti vaikams garbingai, su aukštai iškelta galva. Su humoru. Su meile. Su viltimi. O kaip su teisingumu?
Baikite. Vieną dieną tą patį su jais darys mūsų anūkai.
Olegas Lapinas
