"Mada yra susijusi su idėjomis, jų gyvenimu ir tuo, kas vyksta aplinkui,” kartą pasakė dizainerė Coco Chanel. XIX amžiaus pabaigoje viduriniosios klasės išsilavinusios moterys pradėjo dėvėti kostiumus kaip savo profesionalumo simbolį.
Iš pradžių kostiumas buvo sudarytas iš švarko ir sijono, kurie nebūtinai buvo derinami tarpusavyje. Vėliau jie abu buvo pradėti siūti iš tokios pačios medžiagos.
"1890 m. kostiumas padėdavo moterims atrodyti rimtomis ir gebančiomis atlikti vyrišką darbą,” teigia Anthea Jarvis, pagrindinė Mančesterio Kostiumo galerijos kuratorė.
Tačiau pirmąsias kostiumus dėvinčias moteris išjuokė spauda. Vyrai karikatūristai vaizdavo kostiumus kaip belyčius, beformius drabužius, kuriuos dėvi nepatrauklios moterys su akiniais.
Kostiumas kaip skiriamasis ženklas
Viktorijos laikais kostiumas taip pat padėdavo atskirti tarnautojas, keliaujančias namo tramvajumi, nuo prostitučių.
“Vyrai buvo nepratę matyti moterų gatvėje be palydos, tačiau kostiumas pasiuntė teisingą signalą,” teigia Anthea Jarvis. Daugelis šių moterų profesionalių buvo žurnalistės, buhalterės, raštininkės ir telegrafo tarnybos darbuotojos.
Nors joms retai kada buvo mokama tiek pat, kiek tą patį darbą dirbantiems vyrams, jų perkamoji galia neliko nepastebėta.
Reklama, skirta moterims, pradėjo klestėti maždaug tuo pat metu kaip ir kostiumas, ir ji gundė naująją darbo jėgą odos priežiūros, plaukų dažymo, vaistų ir makiažo produktais.
”Neteisingos” kelnės
Dar vienas iš vyrų pasiskolintas drabužis – kelnės – ne taip greitai surado savo vietą dirbančių moterų spintoje. Nors moterys pradėjo dėvėti kelnes jau Pirmojo pasaulinio karo metais, taikos metu kelnės buvo skirtos griežtai laisvalaikiui. Tačiau šis tabu bėgant laikui mirė.
Ne prieš tiek daug metų daugelis kompanijų pageidavo, kad darbuotojos moterys nedėvėtų kelnių kaip savo darbo uniformos, teigia Jacqueline de Baer, darbo drabužių dizainerė.
Kostiumas su kelnėmis tapo visuomeniškai priimtinas 1960-ųjų pabaigoje, kai jį išpopuliarino dizaineris Yves Saint Laurent. Tačiau kelią į darbo drabužių spintą jis prasiskynė tik 1980-ųjų pabaigoje – 1990-ųjų pradžioje. “Kadangi moterys geriau įsitvirtino profesinėje srityje ir pradėjo užimti įtakingus postus, joms pakako pasitikėjimo savimi dėvėti kelnes,” teigia Pamela Church Gibson, Londono Mados koledžo dėstytoja.
Padidinti pečiai
1980-ųjų pabaigoje buvo pastebėta aprangos pasikeitimai, kai tokios moterys kaip Joan Collins iš garsiojo serialo “Dinastija” pradėjo dėvėti drabužius su padidintais pečiais.
Tačiau geriausiai tais laikais savo produkciją parduodanti kompanija “Dress for Success”, vadovaujama John Molloy, sustiprino senus stereotipus.
“Ji nustatė taisykles, kad moterys turi dėvėti kostiumėlį su sijonu ir su keistu moterišku akcentu,” teigia Church Gibson. Pagal šias taisykles, “moterys neturėtų atrodyti pernelyg seksualiai, kad tai nesumenkintų jų profesionalumo.”
Ji įsitikinusi, kad Mirandos personažas iš televizijos serialo “Seksas ir miestas” įkūnija Molloy principus. “Mirandos profesinė karjera yra labai sėkminga – baigiantis ketvirtajam sezonui ji tampa teisės firmos partnere. Ji dėvi tamsius kostiumus, kuriems moteriškumo suteikia vėrinys.”
Skirtingi aprangos kodeksai?
Nors moterys neturi kaklaraiščio atitikmens, Church Gibson paneigia Thompson teiginį, kad moterims profesinėje srityje yra keliami žemesni reikalavimai.
“Yra taisyklės, kuriomis moterims būtina vadovautis rengiantis. Tiesiog šios taisyklės yra subtilesnės.” Ji įsitikinusi, kad moterys jaučiasi įpareigotos dėvėti tamsius drabužius, kad kiltų karjeros laiptais ir ryškias spalvas renkasi tik užėmusios įtakingas pareigas.
