Pasirodo, kad mano pasitikėjimas lygus nuliui. Romanas tebesitęsė - jo vaisius –vaikas (jai 41metai, vaikas – pirmagimis - bjauru). Atleidau, nes bijau vienatvės - labai bijau, labiau už mirtį... Dabar nekenčiu savęs, kad nepajėgiu jo išvaryti. Esu pilna neapykantos -sau, jam, jai ir vaikui. Kuo toliau, tuo sunkiau - gal ir išprotėsiu. Visos moterys - priešai, į mažus vaikus negaliu žiūrėti - siunčiu pačius baisiausius prakeiksmus. Nebegaliu susitaikyti su savimi - nekenčiu savęs, o pats didžiausias noras, kerštas ir palinkėjimas -mirtis. Matau vienintelę išeitį - prarasti atmintį, nes laikas jau nebegydo žaizdų. Ką Jūs apie tai manote... Kokią matote išeitį...”
Neištikimybė - situacija, kurioje žmogus aiškiausiai parodo vieną savo psichologinį ypatumą. Būtent: save teisinti aplinkybėms, kitą žmogų kaltinti jo pikta valia. Todėl neištikimas vyras sako: “Aš nieko negalėjau su savimi padaryti: mane užvaldė meilė kitai moteriai”. Arba “tiesiog buvau apsvaigęs”. Seniau sakydavo: ”Mane sugundė velnias”.
Visa tai - pasiteisinimai. Po jų seka natūralus priekaištas supykusiai žmonai: ”Na ir ko tu mane kankini?” “Ko tau iš manęs reikia? Kkad šliaužiočiau prieš tave ant kelių?” .
Paprasta ir išmintinga žmona, - labai reta ir nykstanti žmonų rūšis, šią situaciją supaprastina ir paskiria vyrui bausmę. Niuansus galima pamatyti senoje rusų komedijoje “Meilė ir balandžiai”, bet baudžiančioji fantazija gali būti labai turtinga: nuo “eik kur nors iš namų“ iki “tavo neištikimybė tau kainuos dviejų aukštų namą”. Vyras atlieka bausmę ir tai labai sušvelnina jo sąžinės priekaištus.
Paradoksalu, bet kuo atlaidžiau elgsis žmona, tuo didesnę kaltę jaus vyras. Negavęs bausmės iš moters, jis ims pats save bausti. Jį grauš sąžinės priekaištai: ”O vaikai? Kaip aš jiems į akis pažiūrėsiu?” “O žmona? Tiek metų kartu nugyventa…” Ir galiausiai vyrui į galvą ateina mintis, kurią jis išreiškia moteriai nesuvokiamu pasakymu “aš myliu jus abi”.
Kas gi šiuo metu daro žmona? Ji pergyvena labai sunkią psichinę traumą.
Pirmiausia vyras griauna jos tikėjimą tuo, kad egzistuoja tokie dalykai kaip ištikimybė, pasitikėjimas, artumas ir vyro duotas žodis. Ji kuriam laikui nustoja tikėti, kad pasaulyje egzistuoja kažkas aukščiau už egoizmą, ir todėl puola į depresiją, kurios esmė- nusivylimas dvasinėmis vertybėmis: grožiu, tiesa ir gėriu.
Antra, ji jaučiasi nesaugiai, nes jos išsvajotas ir ilgai rinktas gynėjas bei tiekėjas pasirodo nepatikimas. Jos viduje, ten, kur santuoka su vyru buvo pasotinusi jos moters, žmonos ir motinos instinktus, įsižiebia nerimo aliarmas.
Trečia, jos galva, kuriam laikui išsijungusi nuo šoko, ima karštligiškai sukti galimus veiklos variantus: ką dabar su juo daryti? Kas yra varžovė? Ką aš dariau ne taip? Ką jis ruošiasi daryti?
Šis paskutinis klausimas yra ypač sunkus, nes neištikimi vyrai turi vieną keistą savybę delsti su ryžtingu atsisakymu. “Tu arba pasakyk, kad skiriesi su manimi, arba išsiskirk su ja ir grįžk”. Vyras kažką mykia apie tai, kad jis dar pats neapsisprendęs savo jausmuose, kad viskas yra sudėtingiau, kad jam reikia laiko… Šiuo metu jis iš tikrųjų pergyvena trigubą vidinį konfliktą: jį traukia nauja moteris, jis prisirišęs prie savo žmonos ir vaikų, ir dar yra sąžinės balsas. Paskutinis reiškinys – sąžinė - būdingas daugeliui vyrų, išskyrus užkietėjusius don žuanus ir sociopatines asmenybes.
Moteris nemato vidinio vyro konflikto, nes vidiniai konfliktai apskritai nėra matomi. Jos akimis, vyras tiesio mėgaujasi namais ir nauja pažįstama, todėl yra siaubingas egoistas. “Jam gera su ja”- galvoja žmona, o be to, jis dar kažko nori iš vaikų. Ir tokia siaubinga mintis “jis sau leidžia, o aš sau ne”, kurį laiką paglostanti moters savimeilę: ”aš dėl jo ir šeimos aukojausi ir nieko sau neleidau”, po truputį virsta kita. Būtent: “aš negaunu iš gyvenimo malonumų, o jis – egoistas - gauna”.
Dabar moteris nebegali mėgautis aukos vaidmeniu, nes jos sveikas protas sako: ”jis, vyras, šiuo metu mėgaujasi žymiai realesniu dalyku- seksu ir meile”. Atsiranda neteisybės jausmas: kodėl jam, o ne man?”
Ir dabar mes turime jau nebe šokiruotą, o įsižeidusią moterį. Įsižeidimas vaikiškame amžiuje gimdo impulsą atkeršyti: tiesiog suduoti berniukui, kuris tave nuskriaudė, arba, atsižvelgiant į anatominį berniuko pranašumą- apskųsti jį mamai ar mokytojai. O kadangi kiekvienoje moteryje gyvena mergaitė, tai apgauta žmona eina prašyti užtarimo, kaip kadaisiai eidavo skųstis mamai ar mokytojai.
Anksčiau ji eidavo į vyro profkomą, į darbą. O dabar bando jį apskųsti psichoterapeuto šeimos konsultacijoje. Arba – ką daro ypač retais atvejais ir daro mažuma moterų - sumanipuliuoti: audringos scenos metu su pasistumdymais padidinti fizinę traumą, nugriuvus ant grindų ar ant lovos – galva prie radiatoriaus - dėl vyro smurto. Tuomet atsiranda galimybė skųstis teisėtvarkai: jis mušdavo mane ir vaikus”.
Tačiau ne be reikalo sakoma, kad pasaulyje yra keturiasdešimt devyni procentai blogio ir penkiasdešimt vienas procentas gėrio. Aprimus pykčiui, nuoskaudai ir neteisybės jausmui, moters sieloje ima rusenti maža ugnelė. Tai - bundančių konstruktyvių sugebėjimų, psichinių resursų, arba, kaip anksčiau sakydavo, “gėrio angelo” jėga.
Konstruktyvūs sugebėjimai stumia moterį ieškoti praktinių sprendimų: kur gyventi, ką daryti su vaikais, ir kaip tartis su vyru dėl ateities. Kartais jos gyvenime atsiranda kitas vyriškis, dažniausiai visai dar ir ne seksualinis, o tiesiog draugas. Dar draugas. Kol kas draugas.
Dabar moteris ima atstatinėti savo tikėjimą dvasinėmis vertybėmis. Ji turi surasti grožį, gėrį ir tiesą kažkur kitur, ne savo vyre: kituose žmonėse, gamtoje, mene, savęs realizavime ir vaikuose. Tuomet po truputį atsiras pagrindas po kojomis, kuriuo remiantis galima atleisti.
Atleidimas- geras dalykas. Jis gali remtis tik tikėjimu, kad gėris iš vis egzistuoja.
Ir štai ji iš tikrųjų atleidžia vyrui, tačiau tai nereiškia užmiršimo. Vyro neištikimybė – nemenkas faktas jų bendro gyvenimo istorijoje. Todėl šis faktas bus ne ištrintas, o padėtas į specialią sąmonės dėžutę, kuri kompiuteryje vadinasi “šiukšliadėžė”. Tik kompiuteryje ji išvaloma, o moters atmintyje - ne. Prisiminkime: buvo paliestas ne šiaip kitos moters kūnas, o pasikėsinta į moters tikėjimą ir saugumą - kertinius jos žmogiškų ryšių su vyru akmenis.
Kodėl žmonės kruopščiai užrašo istorinius įvykius?
Kad prisimintų seną šūkį: žmonės, būkite budrūs.
Olegas Lapinas
