J.Kungienei dar nespėjus praverti sunkių arklidžių durų, pasigirsta žvengimas. Moters globotiniai, kurių dabar yra trys, pažįsta ją iš žingsnių.
Šeimininkė irgi sveikinasi, ima į rankas šepetį ir užtikrintai braukia per tankius karčius. Karštu būdu garsėjantis anglų grynakraujis Žalvaris prunkščia, nepiktai pasimuisto.
Žirgo kūno kalbą J.Kungienė žino atmintinai ir seniai priprato, kad kartais ją „bemergindamas“ gražuolis žnybteli, palikdamas mėlynę.
Į arklides palangiškė atkeliauja kasdien bent porai valandų. Buvo laikai, kai su žirgais tekdavo draugauti nuo ankstyvo ryto iki sutemų.
„Esu turėjusi dešimt eržilų, kuriuos treniravau, prižiūrėjau. Su vienais teko atsisveikinti, nes nebegalėjau jų išlaikyti, keli nugaišo. Apmaudžiausia dėl žirgų, kurių nebėra ne dėl senatvės. Tiesiog dramatiški likimai“, – apsiniaukė J.Kungienės veidas.
Moteris neslėpė – kartais geriau užgniaužti nerimą ir nesidomėti, kaip sekasi augintiniams pas naujuosius šeimininkus: „Jei žinai, kad tavo žirgui blogai, nebegali miegoti naktimis. Geriau jau tikėti, kad jam viskas gerai.“
Moko joti kitaip
J.Kungienės duona dabar – ne žirgai. Norėdama pragyventi palangiškė metėsi į visai kitą sritį – yra projekto vadovė poilsio versle.
Vis dėlto kalbant apie žirgus žibančios moters akys neleidžia suklysti – širdis visuomet su jais. Pamiršti kelio į arklides neleidžia ir įvairiausiais būdais J.Kungienę susirandantys žmonės.
Vieni nori pramokti joti ar ant eiklaus gražuolio pasitikrinti savo jėgas, kiti tiki, kad su žirgu gali pabėgti nuo smaugiančių stresų, kūno negalių.
Daugeliui žmonių keista užlipti ant arklio be kamanų, botago. „Yra tik erdvė ir laisvas žirgas. Turint žinių, naudojant kūno kalbą gyvūnui galima padiktuoti savo norus ir atrasti ryšį“, – tvirtino J.Kungienė.
G.Šapkaitė aukojo manikiūrą
Moteris šypsosi prisiminusi Gretą Šapkaitę. Su žinoma mergina jungia tik nedaugeliui žinomas ryšys. G.Šapkaitės žirgas Žvaigždynas – J.Kungienės augintinio Žalvario sūnus. „Matydama jos pirmuosius bandymus joti nelabai tikėjau, kad iš viso to išeis kas nors gero“, – neslėpė Jūratė.
„Klydau. Greta skyrė begalę laiko, kad išpuoselėtų savo kumeliuką, jį prisijaukintų, krimto kalnus specialios literatūros. Dailus manikiūras kentėjo – kai užsukdavo į svečius, vis pastebėdavau, kad Žvaigždynas nukandęs vieną nagą, – juokėsi J.Kungienė, bet iškart surimtėjo, – Greta pasiekė rimtų rezultatų. Kai žmogus atsidavęs savo užsiėmimui, vertas pagarbos. Meilę žirgams daugelis gali deklaruoti, tačiau visai kas kita yra sunkiai dirbti.“
Po traumos – ieškojimai
Savo siūlomus individualius užsiėmimus J.Kungienė vadina paprastai – tiesiog ypatinga laisvalaikio forma.
Dieną, kai hipoterapija Lietuvoje pagaliau bus įvilkta į įstatymo rūbą ir įteisinta kaip fizioterapijos rūšis, ji su savo bendraminčiais turbūt atkimštų šampano butelį. Nors pasaulis seniai kalba apie gydomąjį jojimą, kuris žmogui gali atverti naujų judėjimo ir suvokimo galimybių, mūsų šalyje reikalai beveik nejuda iš vietos.
Viltis nemiršta tik dėl būrelio entuziastų ir neabejojančiųjų savo pačių patirtimi. J.Kungienė – viena iš tokių.
Maždaug prie dešimtmetį nukritusi nuo arklidės stogo ir sunkią traumą patyrusi moteris dabar žengia lengvai ir trykšta energija. Išėjusi iš ligoninės J.Kungienė ryžosi pati atrasti ją ant kojų galinčią pastatyti formulę.
Prisiminusi apie hipoterapiją girdėtas ir skaitytas istorijas moteris kreipėsi į profesionalią jojikę, kuriai padedant mokėsi taisyklingai sėdėti ant žirgo, pajausti jo ir savo kūno judėjimo harmoniją. Sustiprėjus nugaros raumenims, negalios apleido.
Aistra užkoduota genuose
„Žirgas – tai grakštumas, erdvės, judesio pojūtis, nesibaigianti dinamika, aistra, adrenalinas, netgi kaklas išsiverkti“, – vardijo kiekviena savo kūno ląstele visa tai išgyvenanti J.Kungienė.
Moteris neabejoja, kad daugybė žmonių jaučia šių potyrių ilgesį ir norėtų atrasti draugystės su arkliais stebuklą. „Čia panašiai kaip ir su grojimu fortepijonu. Galima priversti muzikuoti, galima priversti išmokti joti, tačiau pats geriausiai jauti ir žinai, ko reikia tavo širdžiai. Tokie dalykai įgimti“, – įsitikinusi J.Kungienė.
Su žirgais – nuo kūdikystės
Į Jūratės gyvenimą žirgai įsisuko, kai ši dar nemokėjo net vaikščioti. „Mama pasakojo, kad buvau gal vos vienų metų, kai pastebėjo mane, nuropojusią prie kieme stovėjusio darbinio arklio. Visiems buvo šokas ir didžiausias galvosūkis, kaip saugiai iškelti vaiką, tūnantį tarp arklio kojų“, – juokėsi moteris.
Mokyklos laikais tikru narkotiku tapo jojimo treniruotės: „Vasarą mindavau dviračiu 25 kilometrus, kad pajodinėčiau.“
Studijų Veterinarijos akademijoje metai jauną idealistę skausmingai bloškė į realybę: „Pas senelius kiaulės turėjo ir sausą „miegamąjį“, ir daugybę erdvės. Maniau, kad nugriūsiu, kai pirmą kartą apsilankiau tikroje fermoje – gyvuliai stovėjo įsibridę dvokiančiame purve ankštuose garduose.“ Patirtas šokas tapo postūmiu domėtis etologija – gyvūnų elgsena.
Įgytos žinios J.Kungienei dirbant veterinare padėdavo nustatyti ligas šioms dar neparodžius savo ilčių. Kai moteris ėmėsi žirgų priežiūros, gyvūnų elgsenos išmanymas skatino tobulinti treniravimo metodus.
Pas garsų trenerį – į JAV
„Esi lietuvė moteris Monty Robertso kailyje“, – tarė užsienietė studentė, pas palangiškę pirmąkart išbandžiusi jojimą ant žirgo be žąslų.
Užsispyrimas J.Kungienę nuskraidino į privačią mokyklą JAV studijuoti arklių psichologijos ir suvedė su M.Robertsu – pasaulinio garso žirgų treneriu.
Jo autobiografinė knyga yra tapusi bestseleriu, žinovą kvietėsi Anglijos karalienė Elžbieta II, kad šis Vindzoro pilyje surengtų mokymus bei pademonstruotų savo sugebėjimus. M.Robertsas yra ir jaudinančio filmo „Arklių užkalbėtojas“ prototipas.
Brangios studijos buvo vertos kiekvieno išleisto dolerio. Pažintis su mokykloje netikėtai sutiktu garsiu psichologu J.Kungienei atvėrė naują perspektyvą: „Supratau, ko turiu imtis grįžusi namo. Tikiu, kad Klaipėdos universitete pasirinkusi tęstines psichologijos studijas einu teisingu keliu, rasiu sau svarbius atsakymus. Mane domina, kaip ir kada kyla žmogaus ir gyvūno konfliktas, kaip jį prognozuoti.“
Pinigais neišmatuojama
Nors J.Kungienė mano, kad darbas su žirgais dar gali atverti daugybę įdomių dalykų, naujo augintinio įsigyti nesiryžtų.
„Neįmanoma 100 kartų vienodai stipriai įsimylėti. Tas pats ir su žirgais. Niekada jau nebepatirčiau tokių emocijų kaip su savuoju Žalvariu. Žirgui dabar vienuolika metų, jis su manimi nuo penkių mėnesių“, – kalbėjo J.Kungienė.
„Puikiai pamenu, – tęsė ji, – kaip tapau jo įmote. Įviliojusi kumeliuką į priekabą važiavau su juo kartu, nes kitaip būtų paklaikęs iš siaubo. Grįžau namo be akinių, su daugybe mėlynių, bet išlipome ir daugiau nebesiskyrėme. Žalvaris augo laisvas – be apynasrio ir pavadėlio. Vis dėlto teko jį prisirišti, kai būdamas dvejų metų atėmė iš pro šalį ėjusios moters krepšį su duona“, – pasakojo J.Kungienė.
Žalvaris ne kartą moterį gelbėjo ekstremaliomis situacijomis: nepasimetė palaido Kaukazo aviganio įvytas į tankų jaunuolyną, raitelės nenumetė net agresyvaus gyvūno kandžiojamas.
Kitąsyk apie žirgo kojas apsivijus aukštai žolei irgi galėjo nusviesti savo šeimininkę ir dar visu svoriu ją užgriūti, bet sugebėjo išvengti tragedijos.
„Anglų grynakraujis – kaip vulkanas. Vis dėlto kritišku momentu savo žirgu galiu pasikliauti šimtu procentų“, – tvirtino raitelė.
Pamėginusi įsivaizduoti, ką reikštų būtinybė Žalvarį parduoti, moteris neištveria nepanaudojusi groteskiško palyginimo. „Jau geriau jį nušauti, kad nesikankintų. Ir dar pačiai turbūt nusišauti reikėtų“, – nelinksmai šyptelėjo J.Kungienė.
