Tarologo patarimas nenuvylė
Prieš šešerius metus Jūratė užsuko išsiburti – mat pas Leopoldą apsilankiusi jos draugė grįžo kupina gerų emocijų. Jūratė ketino viską mesti ir su draugėmis vykti Italiją, kur joms buvo siūlomas barmenių ir padavėjų darbas naktiniame klube.
Atrodė, merginoms iš tiesų pavyks neblogai įsikurti svetur – jos buvo pramokusios svetimą kalbą, jų laukė darbo vietos. Tačiau taro kortos rodė kitką. Leopoldas patarė Jūratei likti namie, nepaisant to, kad šis jos poelgis galėjo sukelti draugių nepasitenkinimą.
Jis pastebėjo ir tai, kad Jūratės giminėje būta žmonių, keliančių kortas ir turinčių bioenergetinių galių. „Užuot laksčiusi su padėkliuku tvankioj salėj, galėtum pramokti okultinio meno ir turėtum įdomų užsiėmimą visam gyvenimui“, – tuokart patarė Leopoldas. Jūratė pyktelėjo, tai išgirdusi, tačiau paklausė tarologo ir liko Lietuvoje.
Po pusės metų draugės iš tiesų grįžo iš Ispanijos nieko nepešusios, negavusios žadėtųjų pinigų. O Jūratė tuo metu jau mokėsi pas Leopoldą būrimo taro kortomis paslapčių.
Nepajuto, kaip pradėjo gyventi kartu
Jūratė tapo Leopoldo mokine prabėgus trims mėnesiams po pirmojo susitikimo. Ji kibo į mokslus labai rimtai – užsirašinėjo visas Leopoldo paskaitas (prireikus jis ir dabar gali pasinaudoti tvarkingais žmonos konspektais). Pirmą kartą Jūratei teko burti kitiems tuomet, kai Vilniuje buvo švenčiamos Joninės.
„Tiek per Rasas, tiek per Kalėdas nuo seno buvo toleruojami burtai. Trumpiausią ir ilgiausią metų naktį jie pildosi“, – pasakoja Leopoldas. Nors tuokart prie Baltojo tilto kortas kėlė ne vienas būrėjas, prie Jūratės suolo būriavosi daugiausia smalsuolių.
„Jūratė būtų gera tarologė, tačiau ji mano, kad jos paskirtis – gydyti žmones, – tvirtina Leopoldas. – Negalima versti žmogaus daryti tai, ko jis nenori. Kartais grįžęs į namus randu uždegtą žvakę ir prie taro kortų palinkusią Jūratę. Ji pasiburia sau bėdos prispirta, kai nežino, kaip pasielgti“.
Jūratės mokslai tęsėsi ne vieną mėnesį. Pas Leopoldą ji užsukdavo darbo dienai pasibaigus, paskaitos trukdavo 2-3 valandas. Po kurio laiko išsiaiškinę, kad jiems pakeliui į namus, mokytojas ir jo mokinė rasdavo daug įdomių temų drauge traukdami vakarėjančio miesto gatvėmis.
„Buvo labai šiltas, ilgas ruduo“, – prisimena Leopoldas. – Aš ją palydėdavau iki stotelės, o pats pasukdavau savo pusėn. Paskui, pradėjus lynoti, užšokdavome į kavinę. Juokaudavome, stebėdavome ten esančių žmonių kūnų kalbą.
Po paskaitos nežinojau, kas bus: ar palydėsiu ją iki stotelės, ar užšoksime kavos? Aš tada vienas gyvenau, Jūratė taip pat neturėjo draugo. Palengva suartėjome. Nė nepajutome, kaip pradėjome gyventi kartu“.
Santuoka – tai uždaras ratas
Greitai bus treji metai, kai pora atšoko vestuves. Beveik tiek pat truko ir bendras poros gyvenimas iki santuokos. Po jos beveik niekas nepasikeitė, išskyrus Jūratės pavardę pase.
„Galiu suprasti tuos žmones, kurie nesituokia, – sako Leopoldas. – Tačiau taip gyvenančioms poroms, kurių santykiai išsiderina dėl atsiradusių gerbėjų, siūlyčiau nueiti į Santuokų rūmus. Mat tuokdamasis ir sau, ir aplinkiniams pareiški, kad kitiems šalia nebėra vietos. Kitaip sakant, mes apibrėžėme ratą, kuriame esame dviese. Tai apsauga nuo galimų nuopuolių, paslydimų, aplinkinių intervencijos“.
Tas uždaras ratas kiek keičia ir jo viduryje atsidūrusių žmonių gyvenimą. „Jeigu jau susituokei, tai jokių laisvių, klubų, vakarėlių, negrįžimų. Vienas kitą gerbiantys sutuoktiniai turi būti kartu“, – įsitikinęs Leopoldas. Vis dėlto tai nebuvo svarbiausia priežastis kelti vestuves.
Leopoldui nedavė ramybės tai, kad jo žodžiai skyrėsi nuo darbų. „Kitiems vis sakydavau, kad nedora gyventi susidėjus, kad reikia eiti prie altoriaus ir duoti įžadus, o pats to nedariau“, – pasakoja jis.
Pora prisimena tuos laikus, kai teturėjo vieną pagalvę, ant kurios buvo nepatogu miegoti. Nepamirštas ir pirmasis pirkinys – du šaukštai, šaukšteliai, peiliai, šakutės. Pamažu atsirado ir baldų, ir automobilis. Ir įmonė.
Jai pora davė mandragoros – augalo, kuriuo taip žavėjosi Hipokratas, vardą. „Gal kada ir praturtėsim, – sako Leopoldas, – tačiau to nesiekiame. Prabanga tik apsunkina gyvenimą. Kai atsiranda nereikalingų daiktų, reikia pasirūpinti signalizacija ar įsigyti šunį. Geriau, kai galima nerakinti durų. Niekas nepavogs to, kas yra tavo galvoje“.
Susitiko giminingos sielos
Ir draugaujant, ir tuokiantis kai kam kliuvo tai, kad Jūratė dvidešimčia metų jaunesnė už Leopoldą. Šis atkirsdavo: „Mūsų sielos panašios, o siela amžiaus neturi. Mes kiek prasilenkėme tik fiziniame gyvenime“.
Sutuoktinius sieja bendri pomėgiai, bendras darbas. Tačiau apie jį namuose šnekama retai. „Labai dažnai žmonės tai, kas vyksta visuomenėje, taiko sau, ir tai iškreipia jų santykius. Jeigu parneštume į namus tai, ką girdėjome iš žmonių, gyvenimo nebūtų“, – tvirtina Leopoldas.
Jis nieko neklausinėja Jūratės ir tuomet, kai tenka konsultuoti pas ją besigydančius žmones. „Jeigu prisirišiu prie kažkokio šablono, tai turėsiu rėmus ir negalėsiu laisvai skraidyti. Juk neįmanoma skraidyti narve“.
Pora turi savitą požiūrį gyvensenos, religijos klausimais, oponuoja tautos kvaišinimo politikai. Leopoldas jau treji metai nevartoja jokių svaigalų. „Gyvenimas per trumpas, kad galėtum rietis, kvaišintis, o paskui - blaivėti“, – sako jis.
Prisiminimai, kurių galėjo nebūti
Kalbėdamas apie kvaišalus, Leopoldas dėsto anaiptol ne knygines tiesas. Dėl jų iširo jo pirmoji santuoka. „Tuokėmės iš meilės, – prisimena Leopoldas. – Pradėjome nuo nulio, prasigyvenome, gimė dukra. Kai ėjo devinti santuokos metai, kažkas pasikeitė“.
Birutę, pirmąją Leopoldo žmoną, labai sukrėtė mamos mirtis. Vyras, matydamas, kad žmona malšina netekties skausmą svaigalais, tarėsi su psichologais, bet šie pasakė, kad tai – laikina, greitai turėtų praeiti. Tačiau laikas bėgo, o alkoholio dozės nemažėjo.
Progų girtauti buvo per akis. Birutė dirbo dideliame kolektyve, kur nuolat vyko vakarėliai, buvo švenčiami gimtadieniai. Kai gyvenimas tapo nepakeliamas, liko viena išeitis – skyrybos. Vėliau Birutė žuvo avarijoje. Avarijos metu automobilis virto gelžgalių krūva.
Leopoldas turi ką pasakyti toms moterims, kurios savo žodžiais ar elgesiu provokuoja vyrus ir draugus baigti gyvenimą savižudybe.
„Jos nežino, ką kalba, – mąsto jis. - Jei dėl tavęs nušoka nuo tilto ar devynaukščio, jei dėl tavęs demonstratyviai pasikaria, tai su ta mintimi gulsi ir kelsiesi. Kartosi tai šimtus kartų. Kartais žmogus būna niekuo dėtas dėl to, kas vyksta, bet po tragiškos baigties gyvena neramiai.
Aš tik sužinojau, kad ji žuvo avarijoje, tačiau negaliu negalvoti, kaip viskas būtų buvę, jei būčiau to ar kito nepadaręs, kažko nepasakęs, kai ką nutylėjęs“.
Pasaulis pagal Leopoldą
Tik šilto ir šalto matęs žmogus turi teisę mokyti kitus gyvenimo išminties. Patirtis padeda nekartoti senų klaidų ir kuriant naujus santykius. Leopoldas neatsisako minties parašyti porą knygų, imtis naujų okultinių temų.
Tačiau suprasdamas, kad šiam darbui teks atsiduoti kažką aukojant (juk negalima su likimu žaisti šachmatais), jis neskuba. „Noriu, kad gimtų vaikelis, kad sustiprėtų šeima“, – sako jis.
Leopoldas nemano, kad mūsų laikai leis mėgautis ramiu sočiu gyvenimu. Norint nuspėti, kokie įvykiai mūsų laukia, reikia prisiminti, kas dėjosi pasaulyje prieš 100, 200 ar 500 metų. Pasak jo, kiekvienas naujas amžius – tarsi ką tik gimęs žmogus.
„Kai amžius tampa paaugliu, jis pasidaro spalvotą skiauterę ir sako: „Kokį jūs čia pasaulį sukūrėt? Mes tuoj jį sugriausim ir perdarysim!“ Žiūrėkit, kas dėjosi Rusijoje, kai amžiui buvo tik 17“,– primena istorijos mokslus krimtęs vyras.
Tačiau ir neramiais laikais gimdomi vaikai, rašomos knygos. „Aš tikiu, kad gėris visada ima viršų, – tvirtina Leopoldas. – Jeigu taip nebūtų, mes jau seniai būtume nupūsti nuo gaublio, o tas gaublys būtų ledu aptrauktas. Ir kažkur kosmose skrietų tuščias apledėjęs burbulas“.
