Lietuvos dizainerių duoklė teatrui
Vienas garsiausių Lietuvos mados guru Juozas Statkevičius teatrui kuria jau daugiau nei penkiolika metų. Jis kūrė kostiumus įvairiems spektakliams ne tik Baltijos šalyse, bet ir Versalio teatre. Už sceninius kostiumus yra apdovanotas šv. Kristoforu bei ,,Auksiniu scenos kryžiumi“.
Lietuvos scenoje J. Statkevičiaus kurtais kostiumais aktoriai pasirodė Gintaro Varno spektakliuose "Nekalti", "Nusikaltimas ir bausmė“, "Svetimas”, Andželikos Cholinos teatro "Tango In Fa“, "Moterų dainos", Oskaro Koršunovo spektaklyje "Senė“, Eimunto Nekrošiaus – "Meilė ir mirtis Verenoje“.
Patys įspūdingiausi ir įsimintiniausi sceniniai kostiumai – Dalios Ibelhaupaitės statytose operose "Bohema“ ir "Kaukių balius". "Bohemoje“ dizaineris liko ištikimas elegantiškam ir rafinuotam savo stiliui.
Solistų apranga – ypač tamsių tonų, pasižyminti išskirtinėmis tiek moterų, tiek vyrų skrybėlėmis. Operoje "Kaukių balius“ kostiumų stilius visai kitoks: laisvas, žaismingas ir net šiek tiek avangardiškas. Solistai įkūnija ryškiaspalves geometrines figūras.
Puiki sceninių kostiumų kūrėja ir Agnė Kuzmickaitė. Jau pirmajame kurse Agnė debiutavo sukūrusi teatro kostiumus. Teatre yra dirbusi su režisieriumi Jonu Vaitkumi, o daugiausia kūrusi Oskaro Koršunovo spektakliuose: "Šaltas vaikas“, "Cantio", "Nesibaigianti vienatvė dviese“, "Vaidinant auką“, "Kelyje į Damaską“.
Ji teigia, jog dirbti su Oskaru Koršunovu yra labai įdomu ir per ilgą darbo laiką kūrėjai prisitaikė bei įgijo pasitikėjimą vienas kitu. Šiuo metu ji užsiėmusi kostiumų kūrimu spektakliui "Hamletas“.
Anot Agnės, kuriant sceninį drabužį, reikia pajusti ne tik tai, ko iš tavęs tikisi kūrybinė grupė, bet ir viso spektaklio dvasią, laikmečio bruožus. Kaip ir visoje A. Kuzmickaitės kūryboje, sceninių kostiumų modeliavimo darbe dizainerei labai svarbu koncepcija. Agnė teigia, jog turi matytis, ką dizaineris, kurdamas kostiumą, norėjo pasakyti, kokia buvo pagrindinė jo idėja.
Dizainerės teigimu, sceniniuose kostiumuose neturi atsispindėti paskutinės mados tendencijos. Tačiau Agnė sako bandanti net ir XX amžiaus laikmečio drabužiams suteikti modernumo prieskonį, neatsisakyti savo, kaip dizainerės, įprasto braižo.
Nors teatras visuomet laikomas labai didelę meninę aurą turinčia vieta, dizainerė sako, jog darbas ten jai ne visuomet leidžia atsiskleisti kaip menininkei. Geriausiai ji save realizuoja kurdama individualias kolekcijas.
Teatro kostiumų dailininko darbu užsiima ir stilistas Kęstas Rimdžius. Nors tai nėra jo pagrindinė veikla, tačiau jis jau keletą kartų yra bendradarbiavęs su Andželikos Cholinos teatru.
Kęstas teigia, jog tokiame darbe negalima diktuoti mados, nes ji ateina ir praeina, o kostiumas reikalingas keletui sezonų. Rūbai turi būti gražūs, tačiau svarbiausia artistui – patogumas. Kęstas teigia, kad kartais sunku atsiriboti nuo pagrindinių mados tendencijų ir įprasto kuriamo stiliaus bei braižo.
K. Rimdžiaus kurti kostiumai spektakliuose ,,Donkey hot“ ir fantazija ,,Penkioms stichijoms“ pasižymi subtilumu ir neteatrališkumu. Kadangi pasirodymuose buvo žaidžiama su šviesa ir negailėta specialiųjų efektų, kostiumai – vienspalviai (daugiausia juodi, balti ar raudoni), kad rūbas neužgožtų judesio ir šviesos sintezės.
Anot Kęsto, jam labai pasisekė, jog teko dirbti su A. Cholina ir puikia komanda, nors spektakliams teko paaukoti daug laiko ir dalyvauti repeticijose kartu su aktoriais ir režisieriais.
„Tai – vienintelis būdas perprasti, ko iš tavęs tikisi režisierius, ir pajusti spektaklio dvasią“, – teigia stilistas K. Rimdžius.
Kęstas darbą teatrui vadina menu ir sako, jog mielai dar kartą užsiimtų šia veikla.
Šie dizaineriai nėra vieninteliai, išreiškiantys save kurdami teatrui. Pavyzdžiui, Aleksandras Pogrebnojus ir Vida Simanavičiūtė kūrė drabužius Oskaro Koršunovo spektakliams „Otelas“, Andželikos Cholinos „Oidipas Karalius“, ,,Zmones:)“, Sandra Straukaitė bendradarbiavo su Jonu Vaitkumi kuriant „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, Ignu Jonynu – „Žmogaus gyvenimas“, Oskaru Koršunovu – „Tarelkino mirtis“.
Aukštoji mada ir teatras
Neabejotinai vienas populiariausių ir garsiausių teatrų pasaulyje – Niujorke esantis „Brodway“ (Brodvėjus). Ten rodomi gražiausi miuziklai ir spektakliai, scenoje pasirodo žvaigždės, vilkinčios aukščiausio meistriškumo dizainerių kurtus kostiumus.
Teatro gyvavimo pradžioje artistai į sceną lipdavo apsirengę kasdieniais drabužiais – mažai kam rūpėjo sceninės aprangos reikšmė. Tačiau vėliau, kai aktorės Ina Claire ir Gertrude Lawrence Brodvėjaus scenoje pasirodė Coco Chanel kurtais drabužiais, tai tapo tikra mados revoliucija teatre.
Kiekvienam spektakliui buvo kuriami vis nauji kostiumai. 1915–1921 m. pačiais garsiausiais sceninių kostiumų kūrėjais buvo laikomi Mariano Fortuny ir Lucile Ltd.
Nemažai spektakliams kūrė Coco Chanel. Jeanas Cocteau pirmasis paprašė Chanel sukurti kostiumus jo statomam spektakliui ,,Antigonė“. Tuomet Antigonė buvo aprengta ilga balta vilnone tunika, puošta rudais kaspinais.
Toliau sekė „Le Train Bleu“ („Mėlynasis traukinys“), kur dizainerės kurtos trumpos suknutės ir galvos raiščiai tapo naujausiu mados klyksmu.
Šios mados kūrėjos ir Jeano Cocteau bendradarbiavimas tęsėsi keturiolika metų, ir kiekvienas bendras jų projektas įnešdavo naujų vėjų į mados pasaulį. Dabar beveik kiekvienam dizaineriui yra tekę kurti teatrams. Jau vien garsiajame Brodvėjuje savo kurtais rūbais aktorius puošė tokie dizaineriai, kaip Madeleine Vionnet, Valentino, Jean Lanvin, Jeanas Patou, Charlesas Jamesas, Hattie Carnegie.
Žurnale "Express Mada" taip pat skaitykite:
Nenorėjęs išgarsėti - Jeanas Paulas Gaultieras
Kinas madai - mada kinui. Kino filmį įtaka podiumui
Nepataisomi Holivudo stileivos
Interjeras kino filmuose
Raudonasis Kanų kilimas
