Ekspozicija Dioro muziejuje, esančiame Granville miestelyje, skirta dendizmui madoje ir apima jo raidos istoriją per du šimtmečius, rašo gazeta.ru. O muziejaus erdvė – ne kas kita, kaip buvęs Diorų namas, tiksliau, šeimos galvos – Granvilleo fabriko valdytojo.
Jaunasis Ch. Dioras svajojo tapti dailininku. Nukakęs į Paryžių mokytis, jis įsiliejo į audringą prancūzų sostinės gyvenimą. Avangardistų parodos, tuo laiku populiaraus Paryžiuje rusų baleto sezonai, pažintys su bohemos atstovais lėmė jo tolesnę veiklą.
Likus keleriems metams iki didžiojo modeliuotojo gimimo, į Prancūziją persikėlė Oscaras Wilde‘as. Išėjęs iš kalėjimo, kur pakliuvo dėl kaltinimų homoseksualizmu, garsusis dendis paliko tėvynę ir rado prieglobstį Paryžiuje.
Mažai kas galėjo pažinti tą džentelmeną, kurį kažkada priimdavo geriausiuose Europos namuose. Kelerius metus rašytojas kentė skurdžią egzistenciją pigiame Paryžiaus viešbutėlyje, kol mirė nuo cerebralinio meningito.
Vienas pagrindinių parodos eksponatų – balti O. Wilde marškiniai
Jo vienintelio vaikaičio ir biografo Kristoferio Hollando teigimu, rašytojas juos vilkėjo paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis, prieš mirtį ištaręs: „Mirtis išvaduos mane nuo nepamatuotų išlaidų“.
Paroda taip pat skirta 200 metų rašytojo Jules Barbey d‘Aurevilly‘o gimimo sukakčiai. Be kitų literatūros darbų, prancūzų publicistas sukūrė traktatą apie dendizmą.
Parodoje surinkti Dioro mados namų kūriniai – legendinio kūrėjo keturiasdešimtųjų epochos pabaigos kostiumai, Marko Boano, mados namų kūrybos direktoriaus, pakeitusio Saint Laurentą, kūriniai, ir dabartiniai – Johno Galliano darbai.
Dabartinis Dioro mados namų vadas savo dendžius rengia jodinėjimo striukėmis iš tvido. Nenuostabu, kad praėjusių metų J. Galliano aukštosios mados pasirodymo, skirto mados namų 60-mečiui, tema tapo Dioro, apsirengusio kostiumu „iš d“Aurevilly“, fotografija.
Ch. Dioras buvo didžiulis J. B. d‘Aurevilly‘o gerbėjas. Jis gerbė šį už stilių – rašytojas kurdavo savo apdarus jungdamas vyriškus ir moteriškus kostiumo elementus. Šią naujovę galima laikyti androgininio stiliaus, kurį vėliau taip pamėgo Davidas Bowie, pradžia. Ch. Dioras dirbo su savo kostiumais vadovaudamasis žinomiausiais d‘Aurevilly‘o portretais.
Emilio Levi portrete vaizduojama impozantiška rašytojo figūra su įspūdingais ūsais ir nėriniuotu kaklaraiščiu. Rašytojas iki pat garbingo amžiaus išsaugojo liekną taliją, o tai suteikė dingstį amžininkams įtarinėti, kad šis nešioja korsetą. Moteriškąjį vyriško puošnumo etaloną įkūnijo Marlene Dietrich. Ch. Dioras sukūrė daug kostiumų jai, taip pat Edith Piaf, Avai Gardner ir kitoms išskirtinėms moterims.
Tuo pačiu periodu Ch. Dioro amžininkas, britų rašytojas Evelyn Waughas savo kūriniuose vaizdavo herojus, kurių estetiniai polinkiai nuslysta iki absurdo. Lordas Sebastianas iš romano „Grįžimas į Braitstedą“ eina į kirpyklą, kad nupirktų šukas iš dramblio kaulo savo pliušiniam meškinui.
Tačiau šukos, lordo aiškinimu, reikalingos ne meškinui šukuoti, o jam pagrasinti, jei kartais imtų kaprizintis. Pats E. Waughas progreso epochos metu pasirinko konservatizmo stilių. Apie rašytoją sklandė legendos: kalbėta, kad jis iki pat mirties atsisakydavo naudotis telefonu.
Kitas žymus dendizmo atstovas – vikontas Roberas de Monteskjė, kuris tapo Marselio Prusto romano „Prarasto laiko beieškant“ prototipu.
Vikontas rengėsi migdolo žalios ir dangaus žydrumo spalvų kostiumais, baltomis aksominėmis liemenėmis ir turėjo silpnybę brangioms pirštinėms. Jis buvo gyvas romano sentencijos patvirtinimas: „Tikras dendis neįsivaizduojamas be aukšto ūgio, gražios figūros ir malonios išvaizdos“.
Honore de Balzacas taip pat pretendavo į dendžio titulą, nors ir ne tokio rafinuoto; parodoje pristatyta jo žymioji lazda, su kuria rašytojas nesiskirdavo.
Tačiau įspūdingiausi egzemplioriai priklauso nežinomiems dendžiams. Jų aksominės rankomis išsiuvinėtos liemenės, puoštos sagomis iš brangakmenių, šilkiniai kimono, įvairiausios skrybėlės, monokliai ir net sudedamas ventiliatorius lyg sukurti tam, kad stebintų aplinkinius.
Didžiulį dėmesį dendžiai skyrė lazdoms - parodoje šių aksesuarų apstu, kad lankytojai galėtų įvertinti rimtą šių retro mados atstovų požiūrį į savo stilių. Lazdos antgaliai galėjo papasakoti apie savininką jei ne viską, tai bent labai daug. Jų yra papūgos, šuns galvos formos ir kitų keistų simbolių. Dendžiai veikiausiai nepamiršdavo O. Wilde frazės: „Pagal išorę nesprendžia tik patys neįžvalgiausi žmonės“.
Ekspozicijoje taip pat demonstruojama patentuota priemonė ūsų fiksavimui – lipnaus popieriaus juostelė. Priemonė padėdavo pakelti ir užtvirtinti nepaklusnią augmeniją.
