Trys esminiai tipai
Tvirtas, linkęs į apkūnumą vaikas su šviesia, grietinėlės atspalvio švelnia oda – „limfatikas“.
Mažylis, turintis tvirtą, pieno spalvos-pilkšvą odą ir labiau nei kitų vaikų išryškėjusius rankų pirštų sąnarius – „alergikas“.
Aukštas, lieknas, sausas šakalėlis su dideliais apvaliais keliais ir alkūnėmis, plokščia krūtinės ląsta – „artritikas“.
Dar prieš tris dešimtmečius pediatras galėjo parašyti diagnozę „limfatinė diatezė“ arba „alerginė diatezė“ – ir bet kuris jo kolega tučtuojau suprasdavo ne tik kuo vaikas serga, bet ir koks tai vaikas apskritai. Nes skirtingų konstitucijos tipų vaikai ir serga skirtingai. Vaiko konstitucija apsprendžia organizmo reakcijos į virusų, bakterijų ir bet kokio kito išorės poveikio greitį bei stiprumą.
Netyčinis eksperimentas
Tai nutiko labai seniai. Vaikų namuose, kuriuose gydytoju-konsultantu dirbo šio straipsnio autorius, prasidėjo viršutinių kvėpavimo takų virusinė infekcija. Visi 60 vaikų nuo 3 iki 7 metų krito į lovas tą pačią dieną. Bet kaip skirtingai jie sirgo!
Vienų temperatūra buvo neaukšta, bet savijauta tiesiog siaubinga: jie lovose gulėjo pasliki lyg virtos žuvys. Kitų liga prasidėjo nuo kosulio ir slogos, o temperatūra pradėjo kilti tik antrą parą. Bet už tai pakilo iki tiek, kad vos užteko termometro skalės. O treti tiesiog prarado apetitą ir buvo labai irzlūs, kaprizingi.
Siekiant supaprastinti darbą sau ir vaikų namų personalui, medikas vaikus į palatas suskirstė ne pagal amžiaus grupes, o pagal simptomatiką. Antrą-trečią epidemijos dieną pastebėta, kad daugiausiai sunkumų kėlę ligoniai – visi kaip vienas „limfatikai“. Būtent nuo jų palatų buvo pradedama rytinė vizitacija.
Šie putlūs, patinusiais veidukais, užsikimšusiomis nosytėmis ir padidėjusiais limfmazgiais vaikai neskubėdami „virškino“ virusinę infekciją.
Dar keletą savaičių po ligos nerimą kėlė jų kosčiojimai, netikėti temperatūros pakilimai, virškinimo sutrikimai, patinusios tonzilės.
Vėliau buvo lankomi „alergikų“ miegamieji – ir iškart stebindavo kvėpavimo takų bei virškinimo sistemos alergijos apraiškų įvairovė, išryškėjusi kvėpavimo sistemos infekcijos metu. Kas ketvirtą iš šių vaikų vėliau visą mėnesį teko gydyti nuo alergijos simptomų. O vienam vaikui po šio peršalimo pasireiškė alerginio rinito požymiai.
Pacientų apžiūra būdavo baigiama pačių triukšmingiausių ir irzliausių ligonių, kurie visi buvo „artritikai“, palatomis. Pakarščiavę dvi-tris dienas, jie greitai bei ryžtingai įveikė virusą. Bet koks buvo jų elgesys po ligos! Psichoneurologė, apžiūrėjusi šiuos vaikus, griebėsi už galvos: didžioji dalis jos darbo, įdėto auklėjant šiuos išdaigininkus, nuėjo šuniui ant uodegos.
Šie vaikų namų vaikai pademonstravo visas konstitucijos ypatybes sergant ūmiomis infekcinėmis ligomis. O vėlesniais metais dirbant pediatru straipsnio autorius tik patvirtino savo pastebėjimų rezultatus.
Koks gydytojas jums svarbiausias?
Jei jūsų vaikas – „limfatikas“, tai jis visada ilgai ir nuobodžiai grumsis netgi su nestipriomis infekcijomis. Jis – „drėgnos malkos“. Dėmesingai stebėkite jo gerklę: pusė tokio žmogučio vaikystės ligų bus susijusios su nosimi, gerkle ir ausimis.
Neskubinkite tokio vaiko sveikimo proceso: „limfatikui“ reikia daug laiko stipriam imunitetui įgyti.
Pagrindinis „limfatiko“ gydytojas – imunologas. Jis būtinai turi stebėti jūsų vaiką. Tokį vaiką reikia skiepyti pagal individualų grafiką, nes „limfatikai“ neprognozuojamai reaguoja į standartinius ir kitiems vaikams saugius preparatus bei gydymo metodus. Jei auginate „alergiką“, tai prisiminkite, kad į peršalimo ligas jis visada reaguos bauginančiai stipriai ir įsižiebs kaip sausos malkos. Jo silpnoji vieta – alerginės „uodegos“, liekančios po bet kokios infekcijos. Tai – privalomas atlygis už greitai susidarantį agresyvų imuninį atsaką.
Pats svarbiausias „alergiko“ gydytojas, savaime aišku, yra alergologas. Be jo patarimo ir leidimo neduokite vaikui nei hormoninių preparatų (taip pat ir tepalų), nei antibiotikų. Su alergologu suderinkite ir visas dietas, pasikonsultuokite prieš chirurgines operacijas.
Konstitucinė „artritikų“ savybė – „nervinis aidas“. Kvėpavimo takų ligomis jie perserga be kokių nors didesnių sunkumų, bet hormonų apykaitos įtampa, neišvengiama kovojant su bet kokia infekcija, stipriai išderina jų psichoneurologinės sistemos veiklą. Po ligos „artritikų“ nesivaldymas būna itin akivaizdus.
Pats svarbiausias gydytojas „artritikui“ – psichoneurologas. Jis apsaugos vaiką nuo nemalonių ligos pasekmių ar bent jau tas pasekmes sušvelnins.
