Maži šunyčiai paprastai yra labiau linkę graužti daiktus nei suaugę šunys ir perdaug nesirenka, į ką suleisti dantis. Bet ir atpratinti nuo to jauną šunį gerokai lengviau, tad verčiau nepavėluokite.
Pirmasis dalykas, nuo ko reikėtų pradėti keturkojo „mokslus“, – tai paslėpti daiktus, kuriuos šuo labiausiai mėgsta kramsnoti. Antra – paslėpti daiktus, kuriuos jis gali užsimanyti pakramsnoti.
Kai viską paslėpsite, duokite šuniui tai, ką jūs ne prieš, kad jis graužtų: kramtomų žaislų, kramtalų ar guminių kaulų. Nupirkite visko po vieną ir pažiūrėkite, kas augintiniui patiks labiausiai. Gali praeiti nemažai laiko, kol šunytis pamirš jūsų batus, tad būkite kantrūs.
Kai šuo pagaliau liausis kramtęs daiktus, galite pradėti jį mokyti. Kai kitą kartą jis suleis dantis į tai, į ką neturėtų, leiskite jam suprasti, kad negerai pasielgė: galite pakelti balsą ar švelniai patapšnoti per pakaušį.
Būkite atkaklūs: šunys – protingi gyvūnai, ir jeigu jie pajus, kad gali išsisukti nenubausti, toliau krės išdaigas. Tačiau jokiu būdu negalima ant šuns šaukti ir juo labiau jo mušti, net jei ir būtumėte visiškai apimti nevilties. Su gyvūnais apskritai negalima taip elgtis, o rėkimas ir fizinės bausmės dar pailgina mokymąsi.
Čia gali padėti pavadėlis. Pririškite šunį ir padėkite prieš jį mėgstamą kramsnojimo objektą. Kai tik keturkojis jo sieks, staiga trūktelėkite pavadį. Taip šuo supras, kad šeimininkas nenori, jog jis artintųsi prie to daikto.
Praktikuojant tokią dresūrą svarbiausia yra stovėti greta šuns, o ne tiesiai už jo, nes jei stovėdami už šuns trūktelėsite pavadį, galite rimtai sužaloti gerklę. Taip pat nepamirškite, kad pavadis – dresūros, o ne bausmės priemonė, jis turi ne skaudinti, o mokyti.
Ir nenuleiskite rankų: kol atpratinsite šunį graužti daiktus, gali praeiti kelios savaitės ar net mėnesiai, bet kantrybė atsipirks su kaupu.
