Kilimų audimas žmogui žinomas nuo seniausių laikų. Tiesa, tikslios datos nėra. O ir apibrėžti kilimų tėvynės neįmanoma.
Pirmieji žmonijos istorijoje austi atvaizdai aptikti faraono Tutmozio IV kapavietėje. Jie priskirtini Naujosios karalystės laikams (XVI-XI a. pr. Kr.). O puikioji Kleopatra, tiesa, daug vėliau, pasirodė Cezariui įsivyniojusi į prabangų kilimą.
Pats seniausias iš išlikusių iki mūsų dienų kilimas buvo sukurtas penktajame amžiuje prieš Kristų. Jis rastas praėjusiame amžiuje Altajuje, o dabar saugomas Ermitaže. Tyrinėtojai mano, kad jis galėjo būti pagamintas Asirijoje, ant kurios griuvėsių išaugo galingoji Persija – šalis, kurioje kilimai tapo nacionaline vertybe. Sutikite, persiškas kilimas – tai žanro klasika.
Kinijoje kilimų audimo meno buvo išmokta daugiau nei prieš tris tūkstančius metų, tačiau jie buvo gaminami tik kinų imperatorių menėms puošti. Maždaug tada kilimai pradėti austi ir Indijoje.
Apibendrintai galima padaryti išvadą: kilimų audimas gimė didžiuosiuose, neįsivaizduojamai puikiuose Rytuose. O štai konkrečios vietos nustatyti negalima. Su „tėvais“ kur kas paprasčiau... Niekas nesiginčija, kad tai buvo klajokliai. Būtent jie išrado audimo stakles ir visuomet po ranka turėjo būtinos žaliavos – ganomų avių kailio.
Tais senais laikais kilimas klajokliui galėjo atstoti ir balną, ir patalą. Kilimas buvo paprasto žmogiško patogumo elementas – juo nesididžiavo, jo nesaugojo. Susigadino – išmetė, reikia – nuaudė naują.
Puošti kilimus pradėjo tik tada, kai pasirodė daugiau mažiau nuolatinės gyvenamosios vietos. Palaipsniui, metai po metų, kilimų svarba didėjo – jie buvo skirti namų grindims, sienoms, kaip pertvaros keliaujant, buvo kaip kulto objektas, kraitis, išpirka ar grobis, meno kūrinys ir geriausia dovana.
Kuo turtingiau gyveno šeima, tuo daugiau turėjo kilimų. Jų pirkti ir parduoti buvo nepriimta: kiekvienuose namuose buvo savos staklės ir savos meistrės.
Tik trečiajame amžiuje Persijos ir Mažosios Azijos dirbtuvėse bei manufaktūrose prasidėjo kilimų gamyba pardavimui. Ir būtent tada, vežami karavanų ir pirklių, kilimai pamažu prasiskverbė į Europą.
Vakarai neatsiliko nuo Rytų. Karališkuosiuose dvaruose labai greitai suprasta, kad kilimai gali tapti valdžios simboliu. Pavyzdžiui, valdant Burbonams niekas nedrįso be karaliaus leidimo žengti ant kilimo, nuausto valdančiosios šeimos herbais.
1065 metais Luvre duris atvėrė pirmosios karališkosios dirbtuvės, kur dvaro reikmėms buvo audžiami nuostabūs kilimai. Tik karaliui Liudvikui XIV pagaminta apie šimtas didžiulių kūrinių su rafinuotais piešiniais. Paprastiems mirtingiesiems kilimai tapo prieinami kur kas vėliau.
Pramoninė kilimų gamyba prasidėjo 1839 metais. Plėtojantis technikai, kilimų individualumas ir rankų darbo meistriškumas imtas vertinti kur kas labiau. Žinoma, jie tapo labai paklausūs ir žymiai pabrango. Pasirodė kolekcionieriai ir... sukčiai. Apgavikai, siekdami pasendinti naujus, pramoniniu būdu pagamintus kilimus, juos įtrindavo kavos tirščiais, rūgštimi, padegdavo ir net užkasdavo į žemę.
Rankų darbo kilimų poreikis nuo tų laikų neslopsta.
