Televizijos serialo "Nekviesta meilė" aktorė Monika Bičiūnaitė per ilgą užsisėdėjimą tėvų namuose vadina asmenybės susižalojimu.
"Mano toks požiūris - vaikai su tėvais tikrai neturi gyventi kartu. Atskirai. Nuo tada, kai tampa savarankiški. Kitas klausimas, kada tu suvoki, jog esi savarankiška. Jaunas žmogus tik apsiplunksnavęs pats pradeda skintis savo gyvenimo vaisius. Tada, savarankiško gyvenimo pradžioje, tėvų pagalba reikalinga. Aišku, yra visokių situacijų. Kalbu apie sveikus, mąstančius, galinčius judėti žmones.
Užsisėdėjus susipainioja santykiai. Nuoširdžiai pasakysiu: nepažįstu nė vienos darnios šeimos, kuri, gyvendama su tėvais, būtų laiminga. Mano atveju tai irgi nepasiteisino. Kiekvienas žmogus turi kurti savo gyvenimą", - teigia aktorė.
Jai tėvai padėjo, kaip įprasta sakyti, atsistoti ant kojų. Tačiau jie gyvena atskirai. Monikos tėvas dailininkas Rimas Bičiūnas ir jos mama dailininkė Jūratė Stauskaitė yra menininkai (jie išsiskyrę), tačiau gana sėkmingai įsitvirtinę materialiniu požiūriu. Jie buvo tie žmonės, kurie esminiais dukters gyvenimo momentais suteikdavo finansinę ir kitokią paramą.
"Aš tėvams neturiu kuo padėti, išskyrus begalinę meilę ir šilumą. Nesu niekieno išlaikoma, užsidirbu pati. Bet aktorės pajamos nėra stulbinamos. Neretai esu apdovanojama materialiomis dovanomis. Na, kai ištekėjau devyniolikos metų, tėvas buvo tas žmogus, kuris man nupirko butą. Jį pardavusi, nusipirkau dabartinį. Kaip jaunam žmogui, tai buvo stipri investicija. Būsiu visą gyvenimą dėkinga. Taigi aš ir tą patį padaryčiau savo vaikui", - kalba Monika.
Jos mama vienu gyvenimo momentu dukrą taip pat labai stipriai palaikė ir parėmė. Monika neturėjo darbo, mama suteikė galimybę dirbi jos dailės mokykloje teatro studijos vadove. Močiutės pagalba pravertė ir anūkui.
"Sūnus Rapolas praeitą vasarą padėjo atnaujinti močiutės dailės mokyklos patalpas. Leisti vaikui pačiam užsidirbti pinigų - tai rimtesnė parama, negu duoti jų. Jeigu net būčiau milijonierė, laikyčiausi tų pačių pažiūrų - žmogus turi ieškoti galimybių užsidirbti. Man smagu, kad šešiolikmetis sūnus tai supranta. Mes dažnai kalbame šia tema. Jis puikiai žino, kad po mamos sparneliu nesėdės ilgai. Jis galėtų ilsėtis vasarą, bet jau pratinamas dirba pasiraitojęs rankoves", - pasakoja Monika.
Šiuo metu aktorė gyvena su draugu. Apie tai, kad vyras visiškai išlaikytų moterį, ji nenori nė girdėti: "Absoliučios priklausomybės jausmas mane sužlugdytų. Esu gana emancipuota moteris, negalėčiau būti finansiškai priklausoma nuo vyro. Mane tai slėgtų, jausčiausi nejaukiai", - sako aktorė.
Tėvų ir vaikų abipusė parama Monikai daug priimtinesnis reiškinys. Jos nuomone, vaikai ir tėvai turi vieni kitiems padėti, kai reikia. Bet nepavirsti į išlaikomuosius ir išlaikytinius. Šiame santykyje turi būti sveiko supratimo. Ji nepateisina tų tėvų, kurie įsitvėrę laiko vaiką, nors šis jau pats turi vaikų ir artėja prie garbingo penkiasdešimtmečio, bijodami pagaliau paleisti jį į pasaulį gyventi savarankiškai. Ilgainiui tai pakerta žmogaus norą savo akimis išvysti pasaulį. Ir tada vaikystė trunka iki senatvės.
Jų atsisakyti televizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius neišdrįstų. Mama įsižeistų. Tačiau pinigų Marijonas iš tėvų neima. Greičiau atvirkščiai: jis pats atvers savo piniginę ir pasiūlys tėvams ką nors malonaus.
"Vos tik pradėjęs dirbti, pareiškiau: kad ir kiek uždirbsiu, sėdėsiu ant savo užpakalio. Ir kad tėvai savo uždirbtus pinigus skirtų tik savo reikmėms ir savo įnoriams tenkinti. Man laukti iš tėvų finansinės paramos būtų gana gėda. Uždirbti ir imti - būtų netgi įžūlu. Ar aš remiu tėvus finansiškai? Aišku, esu pasiruošęs skirti, kai jie sugalvoja pirkinį ar sodo namelį apšiltinti. Kelionę padovanoju.
Bet tai simbolinė parama, dekoratyvinė. Nors jaučiuosi tėvams įsipareigojęs. Ir žinau, kad bet kada prireikus be jokių kalbų padėčiau viskuo, kuo galiu. Bet iš jų imti - ne. Nors, nieko nepadarysi, mama dar atvažiuodama nuperka pieno ir įdeda raugintų agurkėlių. Niekur nepabėgsi nuo jos meilės. Ir dar baldą kokį nuperka, pamatę, kad tu, žioplys, neskiri tam dėmesio", - sako Marijonas.
Šeimoje jis vienturtis. Turėjo visas sąlygas "būti sugadintas". Ir amžinai sėdėti savo kambarėlio fotelyje, gyvenant tėvų namuose iki pergalingų vedybų su išrinktąja ir po to.
"Aš nevienareikšmiškai pasisakau prieš vaikų gyvenimą su tėvais. Tai yra kvailystė. Kai kurios mamos nori, kad jų vaikučiai būtų su jomis. Tai piliečio traumavimas. Suprantu, Lietuva gana sudėtinga šalis, kad jaunas žmogus, išėjęs iš tėvų namų, drąsiai įsikabintų į gyvenimą. Nes jauni žmonės išeina tuščiomis kišenėmis, vienplaukiai ir basi.
Natūralu, kad, išleisdami sūnų ar dukrą į savarankišką pasaulį, tėvai kurį laiką juos remia. Jeigu myli žmogų, tai visada stengiesi jam padėti. Jeigu meilė abipusė, tai prakutę vaikai bando atsilyginti tėvams tuo pačiu. Manau, kad taip ir turėtų būti. Be to, daugelis jaunų šeimų, paėmusių būsto paskolas, vos sugeba atsiskaityti su bankais, tad apie tėvų rėmimą negalėtų net svajoti", - sako pašnekovas.
Marijonas gana ilgai gyveno su tėvais - iki 25 metų. Sako, kad vilniečiams taip kartais atsitinka. Po to kurį laiką nuomojosi butus, kai atsirado pakankamai pajamų, įsigijo savo.
"Kai pradedi jausti, kad tėvų šiltnamis pasidarė ankštas, tada ir išeini. Man baisu, kai suaugę vyrai gyvena mamyčių namuose. Tai siaubinga ir nevyriška, kai sveikas bernas sėdi tėvams ant sprando. Aš to nesuprantu. Tai asmenybės menkumas. Dukra - irgi tas pats. Dabartiniame emancipuotame laisvame pasaulyje, kur moterims atveriamos durys vis plačiau, merginos tipažas, kuri sėdi pas tėvus ir laukia, kad už kažko ištekės, iš vienų namų persikraustys į kitus, man nepatinka.
Mano požiūriu, sveiki žmonės turi dirbti, kuo nors domėtis, kurti, veikti. Dirbti, kad save įprasmintų šiame gyvenime. O jeigu tu tik egzistuoji ir naudojiesi kitų sukurtais patogumais, tai koks čia gyvenimas? Suprantama, nekalbu apie išskirtinius atvejus, kai yra liga ar kitokių rimtų problemų", - dėstė Marijonas
"Mama, kur tu?" - aštuonmetis Naglis ieško mamos, kai paskambinu dainininkei Gintarei Karaliūnaitei. Atsiliepti mamos telefonu, kai ši užsiėmusi, jam galima. Abipusis pasitikėjimas.
Tai būdinga ir Gintarės su mama Adele santykiams. Nors šiandien dainininkė sako, jog seniai išmoko būti savarankiška, vis dėlto pasiūlymų padėti iš mamos sulaukia dažnai.
"Dabar įsirengiu namą netoli Kauno. Ir man reikia pinigėlių. Mama siūlo, bet džiaugiuosi, kai galiu išsiversi be jos finansinės pagalbos. Mes abi labai mėgstame visokius remontus, tai pasidalijame idėjomis. Žinau, kad vienus tapetus ji man dabar turi nupirkti", - sako Gintarė.
Savo gyvenimą dainininkė vadina labai individuliu atveju: "Penkiolikos metų išėjau iš mamos namų. Ji mane rėmė finansiškai gana ilgai, kol pradėjau koncertuoti ir užsidirbti honorarus. Ji nupirkdavo drabužių ir visko, ko reikėdavo. Arba paskolindavo pinigų. Skolos, aišku, vėliau neimdavo", - gero žodžio negaili Gintarė.
Dainininkė mano, kad jos karta yra daug savarankiškesnė. Todėl, kad sovietmečiu daug kas buvo užspausta ir, sulaukę pilnametystės, dauguma vaikų norėdavo kuo greičiau atsiskirti nuo tėvų.
Dar ji pastebėjusi, kad merginos anksčiau tampa savarankiškos, o berniukai - mamyčių sūneliai. Ir jie ilgiau namie užsilaiko.
"Būsimi vyrai visai kitaip auga, negu būsimos moterys. Aš pati vis dėlto norėčiau, kad mano sūnus užaugęs būtų savarankiškas ir daugelio dalykų siektų pats", - sako pašnekovė.
Kodėl tėvai dažnai negaili vaikams pinigų, sunaikindami vos atsiradusį supratimą, kad uždirbti savo poreikiams žmogus turi pats?
"Daiktais tėvai kompensuoja dėmesio trūkumą vaikams. Ir nebūtinai iš blogų paskatų, ne todėl, kad nemyli vaikų. Uždirbti pinigų užima daug laiko, kurio pritrūksta vaikams. Tenka jį kompensuoti. Labai liūdna. Manau, kad tai didelė blogybė. Teko sutikti jaunų žmonių, kurie iš to prabangaus tėvų susukto lizdo neišskrido. O ko jiems skristi? Tokių dvasinės vertybės skurdžiai vystosi. Norėčiau, kad mano vaikai neturėtų tiek visko daug materialaus. Geriau, kad turėtų svajonių ir jų siektų."
Nuovokiais ir labai puikiais vaikais visuomenė įpratusi vadinti tuos, kurie finansiškai remia savo tėvus. Gintarei tai neatrodo labai žavingas reikalas. Mamos finansiškai remti jai nereikia - ji pati puikiai susitvarko: "Ji iš bet ko gali sukurti verslą. Būna įvairių situacijų, bet ji tokia, pakylanti kaip feniksas iš pelenų. Ji išdidi. Nemanau, kad man reikėtų remti mamą".
Idėjos ir palaikymas - šios paramos Gintarė neatsisako. Dar ją remia močiutė Valerija. Ji iki šiol yra pagalbininkė ir dvasios draugė. Labai stipri asmenybė. Išmokiusi anūkę visų rankdarbių, kruopštumo, kantrybės. Be to, ji talentinga kulinarė. Gintarė niekada negalėtų atsisakyti močiutės žirnių košės ar virtinių su varške ir aguonomis: "Niekur tokių neragavau. Man tai neįprasti dalykai. Tai, ko niekur neįmanoma gauti", - trumpai apibendrina dainininkė.
