Tačiau Meri ir toliau užsispyrusi mokėsi muzikos, dalyvavo visuose mokykliniuose spektakliuose ir dainavo visuose mokyklos koncertuose. Matyt, jos balsas išties buvo neblogas, nes greitai ji išpopuliarėjo visame gimtajame miestelyje. Kai Meri dainuodavo, aplinkiniai nustodavo kreipti dėmesį į jos nepatrauklią išorę.
Gelbėjo ir įgimtas žavesys, ir artistiškumas – ji puikiai parodijavo draugus ir mokytojus, buvo puiki pasakotoja. Spektakliuose ji tobulai suvaidindavo pačius sudėtingiausius ir charakteringiausius vaidmenis. Ir galiausiai teatras išstūmė iš jaunosios aktorės širdies operą.
1967 m. baigusi mokyklą, Meri įstojo į vieną prestižiškiausių teatro koledžų. Dar nebaigusi mokslų ji jau ėmė vaidinti profesionalioje teatro scenoje. Vaidino Shaw, Čechovo pjesėse, repertuare buvo nemažai senių. O juk jai buvo vos dvidešimt! Tuo laiku suklestėjo Meri komedinių ir charakteringų vaidmenų talentas.
1975 metais Meri puikiai baigė Jeilio universiteto dramos mokyklą ir gavo menų magistro laipsnį. Prieš ją iškart atsivėrė kelių Brodvėjaus teatrų durys, o vardas „Meri“ virto rafinuotu „Meryl“. Ji iškart gavo kelis pagrindinius vaidmenis žymaus Brodvėjaus režisieriaus Džozefo Pappo pjesėse – debiutantėms taip pasisekdavo itin retai.
Vėliau Meryl dėkingai prisimindavo: „Džozefas man davė iškart du pagrindinius vaidmenis. O juk jis tada nė nežinojo, ar sugebėsiu išeiti į sceną nekluptelėjusi“. Už savo meną Meryl netgi gavo dvi reikšmingas teatro premijas: „Toni“ ir Tarptautinę teatro kritikų premiją.
Tuo laiku ji nė nesvajojo apie kiną, manydama, kad jam nėra pakankamai graži ir jai siūlys tik baisuolių vaidmenis. Tačiau visai netikėtai jai buvo pasiūlytas vaidmuo filme „Džulija“. Šio filmo režisierius pamatė, kad aktorė yra jam reikalingo aukštuomenės damos tipažo. Tačiau filmo prodiuseriams nepatiko ilga Meryl nosis ir apskritai kažkoks „netaisyklingas, neholivudiškas veidas“.
Galbūt todėl jai vėliau taip dažnai siūlydavo užsieniečių vaidmenis. Kad ir kaip būtų, ir taip trumputį vaidmenį filme sutrumpino iki kelių kadrų.
Su antruoju filmu Meryl pasisekė labiau – ją vaidmeniui rekomendavo pats Robertas De Niro. Ir ne veltui: už vaidmenį filme „Elnių medžiotojas“, tegu ir antraplanį, aktorė 1979 m. buvo nominuota „Oskarui“; tiesa, jo taip ir negavo. Užtat gavo „Oskarą“ kitais metais už vaidmenį filme „Kramer prieš Kramerį“, kuriame vaidino kartu su Dustinu Hoffmanu.
Filmo „Elnių medžiotojas“ epizode nusifilmavo ir dar vienas svarbus Meryl žmogus – Džonas Keinzelas. Meryl su juo susipažino ir jį pamilo dar savo Brodvėjaus spektaklių laikais. Ir nors Džonas buvo vyresnis 13 metų ir formaliai vedęs, tarp judviejų prasidėjo audringas romanas.
Porelė apsigyveno kartu ir jau ėmė kalbėti apie vestuves, bet likimas jiems buvo negailestingas: Džonas susirgo vėžiu. Meryl palaikė jį iki paskutinių dienų, tik vieną kartą palikusi dviem mėnesiams, kai turėjo filmuotis „Holokauste“ – sutartį dėl šio filmo ji buvo pasirašiusi iki žinios apie Džono ligą.
Šis filmas gavo 8 „Emmy“ premijas, tačiau į apdovanojimų ceremoniją Meryl neatvyko – Džonas jau buvo prie mirties. Po dviejų savaičių jis mirė būdamas 42 metų. Jo mirtis tapo Meryl sunkiausiu smūgiu, o paguodos ji ėmė ieškoti darbe.
...gimk juokinga?
Du sėkmingi duetai su tokiais žymiais aktoriais, kaip R. De Niro ir D. Hoffmanas, patraukė publikos dėmesį. Dabar pasiūlymai filmuotis pylėsi vienas po kito. Taigi scenai laiko kaip ir nebeliko, visos jėgos buvo atiduodamos kinui. Jos herojės buvo švelnios, trapios, o tuo pat metu stiprios bei protingos moterys.
Su kiekvienu nauju vaidmeniu žiūrovai vis labiau ir labiau pamildavo Meryl. Ir filmai tekdavo „stiprūs“: „Prancūzų leitenanto moteris“, „Sofi pasirinkimas“ (už kurį ji gavo „Oskarą“), „Manhetenas“, „Iš Afrikos“ ir kt.
Be to, Meryl nesibaimino vaidinti „prieštaringo žavesio“ moteris. Interviu Meryl ne kartą pabrėždavo, kad jai neįdomūs besąlygiškai teigiami ar neigiami personažai, kurie tuomet tampa bespalviai. Kada gerajame personaže pasirodo kažkas blogo, štai tuomet herojus nušvinta ryškiomis šviesomis.
Tačiau visi jos suvaidinti rimti dramatiški vaidmenys neleido pasireikšti vienam pagrindinių talentų – komediniam. Tik devintojo dešimtmečio pabaigoje Meryl pavyksta realizuoti savo komedinį potencialą filme „Nelaboji“. Žiūrovams jis labai patiko. Dar didesnė buvo juodosios komedijos „Mirtis jai tinka“ sėkmė, kur Meryl Streep vaidino kartu su Goldie Hawn.
O vėliau – dar daugiau filmų, dar daugiau apdovanojimų. „Medisono grafystės tiltai“ su Clintu Eastwoodu – ir „Oskaro“ nominacija. „Adaptacija“ su Nicolu Cage‘u – ir dar viena „Oskaro“ nominacija bei „Auksinis gaublys“. M. Streep sumušė savotišką rekordą – ji buvo nominuota „Oskarui“ 14 kartų.
Dabar aktorės grafikas užpildytas iki 2010 metų. Jos filmai pasirodo kone kasmet. Vienas naujausių – komedija „Mano geriausias meilužis“, kur M. Streep vaidina psichoanalitikę kartu su Uma Thurman.
Paskutinį kartą ji buvo nominuota „Oskarui“ geriausios aktorės kategorijoje už Mirandos Pristli vaidmenį filme „Ir velnias dėvi Prada“. Jos vardas afišoje – kokybės garantija. Juk pamatyti Meryl blogame filme tiesiog neįmanoma. Holivudo šlovės alėjoje – jos žvaigždė. Regis, jos subtilus „aristokratiškas“ skonis leidžia jai rinktis tik geriausius vaidmenis.
O kas geresnio asmeniniame gyvenime?
Nors ir būdama tokia užsiėmusi, vis dėlto M. Streep suspėjo rasti puikų vyrą – Doną Hammerį, artistą ir skulptorių – ir pagimdyti keturis vaikus, du berniukus ir dvi mergaites. Judviejų santuoka pasirodė viena sėkmingiausių ir tvirčiausių Holivude.
Visi negausūs gandai apie neva tarnybinius romanus taip ir lieka gandais. Kartu su vyru ir vaikais ji gyvena Konektikuto valstijos rančoje.
