- Smalsu, kaip leidote laiką Rodo saloje...
Buvo keistos atostogos. Su Dovu pasirinkome labai mažą salą. Per tris dienas ją apkeliavome ir nebeturėjome, ką veikti. Mano mama labai džiaugėsi, kad pagaliau ir mes pailsėjome. Keliaudami stengiamės išnaudoti kiekvieną akimirką. Juk antrą kartą į tą pačią vietą nebegrįšime. Per pirmas tris dienas viską apžiūrėjome, o tada gulėjome ir skaitėme. Grįžusi namo supratau, kad pasikausčiau kaip reikiant. Iš kantrybės manęs dabar ilgai neišves (juokiasi).
- Niekada negalvojai apie savo debiutą televizijoje?
Neturiu tokio poreikio. Labai gerai jaučiuosi kitoje ekrano pusėje. Mano darbas - mano pašaukimas. Yra žmonės, kurie turi iškalbą, kurie nori būti televizijoje. O man viešumos nereikia. Labai gerai atsiskleidžiu per savo darbą. Man to visiškai pakanka. Nemėgstu savęs matyti per televizorių.
- Minėjai, kad dar mokykliniais metais išsiskirdavai iš minios.
Kai gyvenau pas tėvus, žmonės dažnai į mane atkreipdavo dėmesį. Išskirtinai rengdavausi, tuo šokiruodama aplinkinius. Ne tik tada, bet ir šiandien noriu, kad žmonėms būtų linksma ir smagu. Gana dažnai, aplinkiniai pamatę mane nusišypso. O tai jau labai daug (juokiasi). Juk prajuokinti lietuvius labai sudėtinga. Būna ir taip, kad žmogus prieina ir klausia, iš kur tokius drabužius gavau. Taip taip ir Lietuvoje pasitaiko tokių nutikimų (šypsosi). Labai retai, bet būna.
- Kokius drabužius renkiesi pati?
Labai mėgstu ryškius. Gal todėl aš jų tiek daug ir kuriu? Tas pats ryškumas... Jis nėra šviečiantis. Tai greičiau subtilūs deriniai.
- Tiesa, kad visus menininkus anksčiau ar vėliau aplanko kūrybinės krizės?
Mano gyvenime labai keistas laikas buvo įstojus į Dailės akademiją. Tikriausiai tai ir buvo kūrybinė krizė. Kuriam laikui buvau tapusi stebėtoja. Bet po to sau pasakiau: Indra, kas tau atsitiko? Grįžk, tu gi esi visai kitokia. Tada padėjau į spintą nutrintą paltuką, ilgą sijoną. Atsisakiau stereotipo, kurį buvau pati sau prisiklijavusi.
- Ar nejauti aršios dizainerių konkurencijos?
Į konkurenciją žiūriu kaip į teigiamą dalyką. Ji - tarsi varikliukas, neleidžiantis užmigti. Lietuva didelė, žmonių pakankamai. Kiek tu vienas dirbdamas gali tų klientų apmegzti ar apsiūti? Nesurinksi vienas visos Lietuvos moterų (juokiasi). Galiausiai kiekvienas klientas pasirenka savo dizainerį: pas vieną dizainerį užsakinėja kelnes, pas kitą - batus, pas trečią - aksesuarus.
- Negalvoji apie nuosavą drabužių saloną?
Apie saloną - ne. Mano klientai ateina į namus. Mąstau tik apie didesnį ir erdvesnį būstą. Jame galėčiau ir klientus priiminėti. Kartais žmones ateina vienuoliktą ar dvyliktą valandą nakties, todėl namuose tai būtų labai patogu. Kita vertus, keičiasi laikmetis. Daugeliui žmonių jaukiau likti nepastebėtiems nei kur eina, nei pas ką rengiasi. Palengva atsiranda saloninis uždarumas. Vis mažiau rėkiama, kad siuvuosi ten ar ten.
- Kiekvienas dizaineris pasižymi tik jam vienam būdingu, savitu braižu. Ar jis keičiasi?
Na, bent jau mano kūryboje radikalių pokyčių nėra. Stilistika išlieka panaši. Menininkas ir turėtų būti atpažįstamas. Gal daugiau kinta spalvinė gama. Aš - ryškių spalvų propaguotoja. Negaliu be jų. Palengva ir klientai pajaučia, kad aplink pilkumo ir liūdnumo per daug.
- Ar ilgai klientai laukia užsakytų Indros nėrinių?
Megztų daiktų kartais tenka palaukti ir porą mėnesių. Bet žmonės nesikankina. Priešingai, jiems tai suteikia malonumą. Jie nekantrauja, kaip atrodys galutinis rezultatas. Pirmo susitikimo metu su žmogumi aptari, ko jis norės, o antrą kartą jau atiduoti pabaigtą.
- Gal turi pagalbininkų? Ar viską kuri viena?
Kartais senelis siūlus pavynioja (juokiasi). Turiu ir vieną mezgėją. Kadangi tolimesnį savo gyvenimą sieju su dabartine veikla, bandau užsiauginti pagalbininkų. Dirbti stiliste pakankamai laikina. Tai nepatenkintų ir mano, kaip menininkės, ambicijų. Būtų tobula išėjimui iš namų pasilikti vieną darbelį, nes, kaip pati sakau, likusi namuose galiu apsimegzti nuo galvos iki kojų.
- Kaip seniai tau pažįstamas stilistės darbas?
Kaip stilistė pradėjau dirbti nuo ketvirto kurso, todėl iki dabar nesu pajutusi, ką reiškia sėdėti namuose. Buvo gal viena kiek laisvesnė savaitė, po kurios supratau, kad labai norisi veiklos. Bet, jei ir keistųsi mano gyvenimas, tai nevirstų į sėdėjimą namuose. Medžiagų supirkinėjimas, siūlų paieška ir pan. Per atostogas supratau, kad norėčiau daugiau laiko praleisti namuose.
Norėčiau būti namų šeimininkė. Tada galėčiau daryti visokius gražius dalykėlius, kuriems iš tiesų reikia labai daug laiko. Norėčiau daugiau turėti ir savo pačios kurtų daiktų. Dažnai pradedu megzti kažką gražaus, tada pamato klientas ir išvilioja. Labai mėgstu dėvėti savo pačios kurtus drabužius. O kartais puolu į neviltį, kai reikia kažką išsirinkti parduotuvėje. Iš tiesų norėčiau turėti daugiau savo kūrybos daiktų, nes klientams siuvu ir mezgu, o sau - perku..
- Ar labai įnoringos Indros klientės?
Žmogui pakanka įeiti pro duris pirmą kartą, kad suprasčiau, ar turėsiu su juo bėdų, ar sudėtingai bendrausime. Ilgainiui išsivysto tam tikras pojūtis (šypsosi). Viskas prasideda nuo pokalbio. Sužinojusi, kokioje aplinkoje žmogus dirba ir gyvena, žinau, ką pasiūlyti. Tačiau labiausiai mano dūšelė atsigauna, kai sulaukiu meniškos prigimties žmonių. Šią vasarą kūriau turkio spalvos vestuvinę suknelę. Tai širdis džiaugėsi. Galvojau, oho, ryškesnė net už mano (juokiasi). Man labai smagu, kai atsiranda drąsių žmonių.
- Primink, kaip atrodė pačios vestuvinė suknelė...
Manoji buvo trumpa ir raudona. Kadangi buvo labai karšta vasaros diena, džiaugiausi galėdama prisėsti ant kiekvieno šaltesnio marmuro lopinėlio. Kurdama vestuvines sukneles tariuosi su moterimis, kad galėtų jas dėvėti ir po vestuvių.
Man pačiai atrodo labai kvaila turėti suknelę vienai progai. Jei klientė sutinka, suknelė sukuriama taip, kad per kažkurią vietą būtų galima ją išardyti ar pakirpti, kad liktų daiktas dėvimas dar kelis kartus.
- Dažnai sulauki vestuvinių užsakymų?
Vasarą nieko kito ir neveikiu. Tik vestuvines sukneles kuriu. Pirmai santuokai dažniausiai siuvamos baltos, dramblio kaulo, rožinės, melsvos. Ryškesnes sukneles renkasi tik drąsios arba ne pirmą kartą tekančios moterys.
Neseniai dalyvavome vienų draugų vestuvėse, kur jaunoji vilkėjo ilgą baltą suknelę. Puotos viduryje ji suvokė, kad suknelė nepatogi, todėl paprašė manęs ją nukirpti. Keisčiausia, kad su trumpa suknele jaunoji atrodė dar geriau negu su ta ilga iki žemės. Žmonės vis labiau nori praktiškesnių dalykų. Pompastikos laikas baigiasi...
