Kai su prestižine pasaulio modelių agentūra „Elite“ pasirašėte kontraktą, buvote ne šešiolikos (modelių pasaulyje paprastai startuoja tokio amžiaus panelės), o devyniolikos...
Kai man buvo šešiolika, jaučiausi esanti vaikas, apie podiumą negalvojau. Mada? O kas tai? Baigusi vidurinę mokyklą, pradėjau studijuoti verslą ir rinkodarą. Į mados pasaulį pasukau iš pragmatiškų paskatų – viliojama gero uždarbio: maniau, metus padirbėsiu, kad galėčiau susimokėti už studijas, ir užteks. Vėliau supratau, kad grožio industrija – kaip narkotikas: tave įtraukia vis giliau, įsuka vis greičiau. Nemaniau, kad kada nors pajusiu aistrą keliauti, kad suksiuosi tarp talentingiausių mados meistrų – buvau viena geidžiamiausių dizainerių Thierry Mugler, Christiano Lacroix bei mados namų „Chanel“, „Lanvin“ manekenių.
Ar šiam Jūsų sprendimui tėvai neprieštaravo?
Dar ir kaip! Manau, dėl tokio pasirinkimo nuogąstautų bet kuris vaiką mylintis ir atsakomybę už jį jaučiantis tėvas ar mama. Mano tėtis sutiko išleisti į Paryžių su viena sąlyga – kad baigsiu vidurinę mokyklą ir pasirinksiu tinkamą specialybę. Mano hobį jis vertino skeptiškai dar ilgai – iki pirmo solidaus kontrakto (juokiasi)... Tada pasakė: „Dabar viskas OK.“
Kokie vaikystės nuotykiai Jums padarė didžiausią įspūdį?
Gimiau Stokholme, tačiau mano tėvai nuolat keitė darbą, todėl teko keliauti iš vieno Švedijos miesto į kitą. Šiaip jau nuo mažens nebuvau uždaras vaikas ir į naujus pokyčius reaguodavau lengvai, tačiau kartu jaučiausi labai prisirišusi prie namų, todėl bet koks kraustymasis man prilygo mažytei dramai. Kai, sulaukusi aštuonerių, su tėvais atsidūriau Švedijos pietuose, patyriau tikrą košmarą: ten visai kitoks žmonių mentalitetas, kitokie santykiai, kitoks kalbos dialektas. Mano akcentas daugeliui tenykščių vaikų atrodė labai keistas. Beje, gyvenamosios vietos keitimas turėjo ir teigiamų dalykų: augau labai savarankiška, išmokau laisviau bendrauti, o tai labai padėjo vėliau, kai pradėjau mokytis ir nusprendžiau siekti modelio karjeros.
O pirma diena Paryžiuje?
Įdomu, ar yra šioje žemėje bent vienas, kuris galėtų pamiršti savo pirmą viešnagės Paryžiuje dieną. Juk tai neįmanoma! Prisimenu, buvo karšta liepos diena, miestas ūžė nuo turistų, tačiau pačių paryžiečių – beveik nė kvapo. Mane apgyvendino bute kartu su dar dviem manekenėm. Ne bet kur – septintajame Paryžiaus rajone: čia pro buto langą dieną naktį galėjau gėrėtis Eifeliu. Pasaka tęsėsi aštuonerius metus. Pirmas mane sukrėtęs įspūdis – visi prancūzai su begaliniu smalsumu apžiūrinėja kiekvieną drabužio klostę, o tai, kad dirbi mados industrijoje, vertina kaip didžiausią gyvenimo laimėjimą. Gimtajame Stokholme tokių akimirkų nepatirsi. Paryžiuje Dioras yra viskas, o Stokholme yra žmonių, kurie jo apskritai nežino. Tad man šis kontrastas sukėlė šoką. Šiandien apie Paryžių jau mąstau kitaip: jame gera gyventi, kai esi jaunas, kai akys spindi aistra, o kūnas pulsuoja energija, kai neturi šeimos. Mados sostinę pavadinčiau viengungių miestu, Stokholmą – šeimos. Jokiame pasaulio krašte nesinori turėti daug vaikų, anksti vakare skubėti į jaukius namus, kaip yra mano gimtinėje.
Koks jausmas kiekvieną dieną su nuotraukų albumu vaikštant į modelių atrankas?
Tai darbas. Esi prekė ir privalai su tuo susitaikyti. Šypsotis, nuolat sakyti: „Laba diena, labai ačiū...“ – tavo funkcija. Kaip ir šimtus kartų išklausyti: „O jūs, panele, labai maloni ir graži, susitiksime kitą kartą...“ Jei tokie dialogai tave traumuoja, vadinasi, modelio darbas – ne tau. Turi suvokti, kad esi kaip turguje ar parduotuvės vitrinoje. Nieko asmeniška, nes klientas atsisako ne tavęs pačios, o tik tavo įvaizdžio. Aš prie tokio vertinimo pripratau nesunkiai – gal todėl, kad jau nebuvau šešiolikos. Tačiau mačiau, kiek ir kokių skaudžių dramų išgyvena jaunos panelės.
Bet juk Jūs irgi išgyvenote tokių akimirkų, kai tiesiog nekentėte modelio profesijos?
Oi, dar ir kaip! Nuolatinis stresas, konkurencinė kova, griežta 24 valandų dienotvarkė, disciplina – viskas turi savo kainą. Nors dauguma mados industrijoje sutiktų žmonių man atrodė malonūs, ne kartą teko būti ir pažemintai. Įsivaizduokite, iš tavęs atvirai tyčiojamasi tik dėl to, kad esi keliais kilogramais sunkesnė, nei buvai prieš metus. Ir būtent tie nelemti kilogramai man kartais pakišdavo koją: juk iš prigimties esu stambesnių proporcijų, ekspresyvesnių bruožų, tad kiekvienas centimetras ir gramas iš karto matomas.
Gelbėdavo ūgis (šios mėlynakės, šviesiaplaukės Mergelės zodiako ženklo švedės ūgis – 177 cm, kiti fiziniai duomenys taip pat įspūdingi: 86/61/91). Kaip jaustis panelei, kai ant jos kažkoks nepraustaburnis šaukia: „Ei, tu, stora karve...“ Tačiau tokių nesmerkiu, nesigailiu nė dėl vienos pažeminimo scenos – visa tai mane užgrūdino. Labiausiai kankino nostalgija – nei nusakomas, nei aprašomas jausmas. Atrodo, dabar, jau baigusi aktyvią modelio karjerą, gyvenu kur kas laisviau ir nerūpestingiau nei pačiais gražiausiais jaunystės metais.
Visas mados pasaulis kalba angliškai, o Jūs – nepriekaištingai prancūziškai...
Būtų gėda per aštuonerius Prancūzijos sostinėje praleistus metus jos neišmokti. Tačiau globalizuotoje mados industrijoje mados savaitės niekas nebevadina „la semaine de la mode“, tik angliškai – „fashion week“. Beje, prancūzų kalbą ištobulinti padėjo ne modelio, o aktorės darbas – vokietės policininkės Petros vaidmuo prancūzų seriale „Taksi“ (apie Marselio miesto komisarą) privertė ilgiau pasėdėti prie scenarijaus ir pašlifuoti tartį. Be to, nė vienas šios juostos aktorius net filmavimo aikštelėje, prie kavos puodelio, nekalbėjo angliškai.
Su prancūzų kino žvaigžde Vanessa Paradis filmavotės „Tamdem“, su britų popmuzikos dievaičiu George’u Michaelu – „Red Hot + Dance“...
Iš tikrųjų kino pasaulyje debiutavau 1995-aisiais, kai filmavausi amerikiečių kino juostoje „Simonas Sezas“ – su tada garsiu NBA krepšininku Dennisu Rodmanu (vaidinau asmens sargybinę). Tai filmas apie specialųjį Interpolo agentą. Matote, dauguma mano vaidmenų susiję su nusikalstamu pasauliu (juokiasi).
O su Vanessa Paradis filmavausi minėtame performanse kaip ultrasexy herojė: garsus reklaminių klipų režisierius Jeanas Babtiste’as Mondino liepė apsirengti tampriu juodu dviejų dalių maudymosi kostiumėliu, o į rankas įdavė gitarą...
Su George’u Michaelu likimas suvedė į vieną labdaros akciją: dainininkas įrašinėjo autorinį albumą „Red Hot + Dance“, o vaizdo klipui kurti pasikvietė garsiausias manekenes. Visos lėšos, uždirbtos iš šio projekto bei parduoto albumo, skirtos AIDS prevencijos tikslams. Nepamirštamas laikas: mes nesustodami dirbome tris paras, tačiau nuovargio nejutome (Dieve, kaip gera būti jaunam...). Labai džiaugiausi, kad šiame projekte sutiko dalyvauti Thierry Mugler – jo kolekcijos daugiau nei fantastiškos.
Ką laikytumėte savo, kaip modelio, karjeros viršūne?
1991–1993-iuosius, kai supermodeliai buvo prilyginami dievams, kai zenite švytėjo Gianni Versace žvaigždė. Patekti į šio mados giganto drabužių kolekcijų pristatymus ar demonstruoti jo suknelę prilygo „Oskaro“ apdovanojimui. Jis manekenes labai lepino – ir pinigais (už vieną pasirodymą mokėdavo 10 tūkst. JAV dolerių), ir dėmesiu (iki pusryčių tęsdavosi prabangios vakarienės).
Žvaigždės buvo labai jaunos ir naivios, greitai pradėdavo rodyti savo kaprizus, pamiršdavo, kas yra padorumas ir žmogiškumas. Aš stengiausi nesekti jų pavyzdžiu – gal todėl, kad ant podiumo užlipau vyresnė nei kitos, kad buvau kitaip auklėjama. Visada propagavau mintį (jos neišsižadu iki šiol), kad, nesulaukusi aštuoniolikos, mergina apskritai neturi būti priimama į mados pasaulį, nes jos kūnas, dvasia ir protas dar nesubrendę. Varyti penkiolikmetę ant podiumo – nusikaltimas.
Sklando mitas, kad manekenės gyvos vien vandeniu, iš rankų nepaleidžia cigaretės ir greit įninka į narkotikus?
Nepaminėjote dar ir šampano... To tikrai negali pasakyti apie visas. Narkotikų niekada nebandžiau. Niekada. Jei ir būčiau ragavusi, argi dabar imčiau ir prisipažinčiau? (Juokiasi.) O tai, kad vis dar tęsiasi beprotiško lieknėjimo bumas, sutinku ir griežtai tam nepritariu. Tai panašu į lėtą savižudybę: nenatūraliai lieknas žmogus darosi atgrasus. Man visada imponavo supermodelis Helena Christensen – su ja ne kartą keliavom į Milaną. Ji valgydavo viską (net gruzdintas bulvytes) ir po daug. Maniau, kad su Leatitios Castos pasirodymu mados olimpe lieknėjimo manija nurims, tačiau nieko panašaus: iš Korsikos kilusi itin moteriškų kūno formų manekenė greitai pasidarė nebepopuliari ir nebenaudinga žiauriai mados industrijai.
Padarėte įspūdingą karjerą Paryžiuje, bet gyvenimą pasirinkote ramų – Stokholme.
Net neįsivaizduojate, kokia laiminga jaučiuosi būdama mylima žmona ir dviejų vaikų mama (penkiametės Tyros ir trejų metukų Elio). Dirbu mados eksperte, žurnalams rašau apžvalgas. Nors esame labai užsiėmę, vaikus auginame patys – pasikeisdami. Auklės nesamdome, nes manome, kad tėvams su tokio amžiaus vaikais būtina praleisti kuo daugiau laiko. Nors mano vyras (kino žurnalistas Hansas Wiklundas) itin daug dirba, vaikais rūpinasi gal net labiau nei aš. Iš prigimties esu feministė, palaikau šį moterų judėjimą. Gaila, kad kai kuriose šalyse ši idėja suvokiama iškreiptai. Feminizmas laikomas blogiu, tad kritikams visada siūlau atsiversti žodyną ir išsiaiškinti feminizmo reikšmę.
Kokios aplinkybės lėmė tapti švedų drabužių kompanijos „Lindex“ veidu?
Iš pradžių gavau komercinį pasiūlymą ir pasirašiau kontraktą. Vėliau šis prekės ženklas pasirodė man patrauklus: svarbiausia – kad tai švedų markė (vis dėlto esu patriotė, man ne vis tiek, iš kur esu kilusi), antra, ši įmonė kuria man priimtino stiliaus drabužius iš ekologiškų audinių, pagaliau – gaminiai orientuojami į mano amžiaus moterį. Šių motyvų pakako, kad sutikčiau būti reklaminiu „Lindex“ veidu.
