Pasijutau nejaukiai, lyg paslapties išdavikas. Bet nuo šio mistiško vaizdo negalėjau atplėšti akių. Nuogas kūnas ir valsas šiame didingame peizaže atrodė kaip kažkoks nerealus derinys. Šokis labiau panėšėjo į pirmykštį ritualą. O gal tai buvo tik jiems vieniems žinomo sakramento išpildymas, pasižadėjimas jūrai, dangui ir saulei? Prašymas vėjo palaiminimo?
Iš tolo artinosi dar trys figūrėlės: jauna šeima su maždaug dešimties ar dvylikos metų dukrele. Jie įsikūrė visai šalia, ir tai mane šiek tiek suerzino. O šokantieji nė kiek nesutriko – tęsė savo ritualą nekreipdami dėmesio į įsibrovėlius. Tačiau bunueliška mizanscena staiga pasikeitė: paslaptis dingo, valsas ėmė atrodyti banaliai, netgi komiškai. Nuogi kūnai – tiesiog apgailėtinai. Dievas kažkodėl pyktelėjo ir pradangino kerus. Liko nykokas peizažas: išmėtyti alaus buteliai prie šiukšliadėžių, naftos saugyklų cisternos horizonte ir du netobuli, begėdiškai nuogi kūnai, negrabiai imituojantys pramoginį šokį.
Buvau šokiruotas tokio staigaus pokyčio. Kas atsitiko? Kodėl taip staiga dieviška misterija virto graudžia karikatūra, nors išoriškai niekuo nepasikeitė?
Priežastis – ką tik atėjusi šeimynėlė. Abu tėvai pamažu išsirengė nuogai, tačiau dukrelė liko su maudymosi kostiumėliu. Mama lotoso poza, atskleidusi visą savo moteriškumą, keliantį pagarbą jo talentingam kūrėjui, siurbė į save kiekvieną saulės spindulį. Tėvas, kresnas, įmitęs, akivaizdžiai patenkintas savo pamptelėjusiais raumenimis ir plaukuota krūtine, viena koja ėmė spardyti kamuolį ir aiškinti dukrai, kaip sveika degintis nuogai. Tačiau ji nesileido įtikinama (tuo pelnė mano pagarbą) ir nuėjo pabraidyti.
Nejučia pagalvojau, kaip tie žmonės atrodytų po penkerių metų: ji – jauna graži moteris, o jis – vis dar patinas pačiame jėgų žydėjime. Ar tėvas ir tada siūlytų dukrai nusirengti? Ar jo organizme vykstantys cheminiai procesai, matant jaunos moters nuogumą, nepakistų? Ar hormonai paisytų socialinių vaidmenų? Netikiu, kad tėvas nejustų diskomforto, testosteronui suveikus smegenyse ir kraujui plūstelėjus į tam tikrą vietą. Beje, nors tai ir beviltiška, šį atvejį būtų galima apskųsti lygių galimybių komisijai: nuogas vyras, priešingai nei moteris, niekaip negali paslėpti lytinio susijaudinimo. Kaip negali atlikti lytinio akto, jei kūnas to nenori.
Bet grįžkime prie temos. Tiesą sakant, nesuprantu nudizmo. Visada jaučiuosi nejaukiai eidamas per nuogalių nusėtus paplūdimius, nes, prisipažinsiu, mano žvilgsnį nuogas kūnas traukia. Ir jis man – arba gražus, arba ne. Jei negražus, tai vaizdelis, kaip sakoma, nekoks: nukarę dalykai, išvirtę pilvai, gelbėjimosi ratai ant liemens... Visa tai žmogus paprastai nori nuslėpti, ir manau, ne be pagrindo. Besikeičiančios jo formos – kaip memento mori performansas. Kaip meninė akcija su socialinės kritikos užtaisu.
Gražus kūnas nori nenori tampa seksualiniu objektu. Kūno grožis ir seksualumas neatskiriami. Gražų kūną sukūrė motina gamta ir Dievas Tėvas, kad būtų tęsiama giminė, nors gyvenimas ir sunkus. Visagalis pasirūpino savo plano sėkme. Antraip žmonija jau seniai būtų išnykusi. Nežinau, kodėl stoikai (anot jų, geriausia būti negimusiam) neįvertino Kūrėjo talento: iš tikrųjų nėra nieko nuostabesnio už gražų kūną. Jo galia – milžiniška.
Štai viduramžiais bažnyčia nuogumą tapatino su nuodėme. Net biblinį pasakojimą apie Adomo ir Ievos nuopuolį traktavo kaip seksualinį nuotykį: esą paragautas uždraustas vaisius buvęs kūniška meilė. Paskui Adomas ir Ieva pasijutę nuogi ir jiems pasidarę gėda. Figos lapas tapo mitologiniu drabužio provaizdžiu, kai Dievui pagailo vargšų nuogalių ir šis liepė Adomui ir Ievai prisidengti savo gėdą...
Nuogam kūnui abejingas nelieki – jis arba žadina geismą, ar kelia pasišlykštėjimą. Tai susiję su lytiškumu. Todėl, prisipažinsiu, neatsistebiu nudistais, nes jiems, regis, visai nerūpi, kas yra aplink. Negaliu suprasti, ir tiek. Kartais stengiuosi pateisinti tokį jų požiūrį dviem argumentais, nors ir šie man atrodo abejotini. Taigi nudistams seksualumas arba yra visiškai „susivartojęs“, o nuogas kūnas, kad ir koks būtų, nekelia jokių jausmų. (Gal juos labiau jaudina uždengtas? Mėginu įsivaizduoti atvirkštinį striptizą nudistams...) Arba jie šiek tiek žaidžia. Šiek tiek provokuoja. Šiek tiek ekshibicionuoja...
Nudistų paplūdimiuose mane apima keistas jausmas, nes turiu apsimesti jų nematantis. Jaučiuosi kvailai, jei pažiūriu į nuogą moterį, ypač jei ji graži. O į vyrą žiūrėti dar kvailiau – ne taip supras. Turiu vaidinti, kad viskas natūralu. Beje, patys nudistai mėgsta argumentą, esą nuogumas – natūralu: taip Dievas sukūrė. Bet esmė ta, kad kaip tik tas nuogumas man ir atrodo labai nenatūralus.
Einu vyrų paplūdimiu. Iš kopų kalvelių lyg kokie grybai kyšo pavieniai nuogi vyrai: atvertę į saulę pilvus, jie stovi užsispyrę ir nė nemano slėpti nuo praeivių savo styrančių ir pūpsančių dalykų. Ir nesuprasi, kas jiems labiau patinka, ar saulė, ar grupelės spūdinančių praeivių, atkakliai besistengiančių į juos nežiūrėti.
Štai vienas nuogalius sėdi prie persirengimo būdelės ant suolo, praeinu visai šalia. Jis įžūliai spokso į mane, aš irgi žvilgteliu į jį. Vaizdas susižavėjimo tikrai nekelia. Atrodo, lyg į jį kas nors pumpavo orą, bet oras pasiskirstė po kūną netolygiai. Atsilošęs ir išsižergęs, jis primygtinai demonstruoja savo kūno užkaborius.
Matau senstelėjusį išpampusį žmonių rūšies vyriškos giminės atstovą, kuris, gali būti, yra kokios nors firmos direktorius ar įtakingas politikas ir kuris, vilkėdamas Giorgio Armani kostiumą, yra sekretorių geidžiamas objektas. Nors... gal tiesiog taksistas ar mokytojas. Nuogas jis – tik statistinis rūšies atstovas su apdarais (nelygu, kokiais) – gali būti bet kas. Drabužiais mes tarsi modeliuojame savo asmenybę, lyg pasakome aplinkiniams, kas esame. Štai aš esu tas ir tas. O kas tu toks?
Vėl prisimenu valsą šokusius nuogalius. Mąstau, kodėl pasikeitė įspūdis. Staiga suvokiu – stebėjimas. Jis viską keičia: kol esi vienas su savimi ir savo nuogumu, sau esi toks pat, koks ir apsirengęs. Jie šoko taip, lyg pasaulyje būtų vieni, vienas kitame buvo paskendę, įsikūniję, susilieję į viena. Tada nesvarbu, ar esi nuogas, ar su drabužiais, nes išorės nematai – esi pagautas jausmo.
Kai atsiranda pašaliečių, rojus dingsta. Kiti mato ne jų jausmus, o du nuogus, šokančius kūnus. Šokis, į plastiką persikūnijantis jausmas, kai kuriems esti tik nuogo kūno judesys. Kad ir koks tas judesys būtų, stebėtojui nuogumas sunaikina asmeniškumą – dingsta tai, kas sieja šokėjus kaip konkrečius žmones. Lieka tik judantys patinas ir patelė – du priešingos lyties žmonių rūšies atstovai.
Gal panašiai pasijuto Adomas ir Ieva – puolę, jie pateko į pasaulį, kuriame buvo kitų. Jie nebegalėjo likti vieni. Vadinasi, nudizmas yra religinis reiškinys – grįžti į rojų apsimetęs, kad puolęs nebuvai. O gal priešingai – tai protestas prieš stebėjimo represiją? Protestas prieš viską matantį Dievą, kai jis demonstruoja, kad nėra ko slėpti, kad nuogumas yra pati natūraliausia būsena? Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto gražiai atrodė šokantys nuogaliai, kol neatėjo tie kiti.
