- Lietuva alsuoja atostogų ritmu. Daiva, ar ir Jūs jam jau pasidavėte?
Darbo sąlygos leidžia man turėti atostogas tada, kada jų noriu. Po vienų atostogų jau grįžau. Su šeima buvau Turkijoje, bet dar paskutinei laidai neišėjus važiuosiu į Gurzufą, miestelį Pietų Ukrainoje. Šį kartą atostogausiu su draugais ir vyru.
- Lietuvos pajūris Jūsų nevilioja?
Liepa bus kiek laisvesnė, todėl savaitei važiuosime su Ada (dukra) į Nidą. Dar nežinau, ar Dainius (vyras) galės prie mūsų prisijungti. Bet mudvi važiuosime svečiuotis pas svotus (šypsosi Daiva). Rugpjūtį jau reikės galvoti apie naująjį televizijos sezoną. Labai norėtųsi pakartoti praėjusios vasaros žygį, išvažiuoti pafilmuoti į Paryžių.
Man pačiai be galo įdomu, tačiau lietuviui žiūrovui įdomiau pasižiūrėti, kaip gyvena jo kaimynas - žinomas lietuvis. Vis nepavargstame nardyti po žinomų žmonių gyvenimus. Paryžietiškos istorijos, kaip bebūtų gaila, nėra tiek paklausios, ir negalėčiau sakyti, kad sulaukia tokio susidomėjimo kaip lietuviškosios.
- Kuo Jus suviliojo toks mažas miestelis kaip Gurzufas?
Ten nėra lietuvių, todėl esi pasislėpęs (šypsosi). Kainos "nesikandžioja". O kur dar putojantis Krymo šampanas, kurio Lietuvoje negertum: jis saldus ir raudonas. Bet ten jo norisi. Pakilus į kalnus, atrandi ant grotelių kepamą avieną.
O prie jūros gali mėgautis jūros gėrybėmis – rapanais. Anksti ryte nuėjęs į turgelį, nusiperki jau paruoštų jūros gėrybių su grietine ir svogūnėliais. Dar šiltus pusryčius gali parsinešti namo ir skanauti su avietinėmis braškėmis bei Krymo šampanu. Reikia įsivaizduoti! Ar gali būti geriau (šypsosi).
- Kodėl poilsiui pasirinkote slavišką aplinką?
Priešingai nei daugelio vaikų, mano tėvai nevažiuodavo atostogauti į Krymą. Jų poilsis būdavo arba prie jūros, arba prie kokio Platelių ežero. Todėl, kai pirmą kartą nuvažiavau į tuos kraštus, man patiko tai, ką juose radau. Ir praėjusiais metais norėjau ten važiuoti, bet mūsų kompanija nusprendė, kad reikia pakeisti aplinką, todėl važiavome į Bulgariją. Bet šiemet vėl Gurzufas paviliojo.
Jeigu nesi alergiškas pakankamai slaviškai aplinkai, jis visai priimtinas, ten, tarsi, šokteli dvidešimt metų atgal.
- Mažoji Adelė taip pat keliaus su Jumis?
Mažąją vešim pas Dainiaus mamą. Ji gyvena labai gražioje vietoje, pamiškėje, prie Klaipėdos. Dainius turi sesutę, kuriai yra septyneri metai. Tai jos su Adele puikiai sutaria. Mergaitės su seneliu eina į miškus uogauti, o kieme „tiurškiasi“ prileistuose vandens baseinuose. Jos ten turi savo gyvenimą, savo erdvę ir dar draugystę, kompaniją.
Dainiaus tėvai turi puikias sąlygas vaikams: namas, kiemas. Vilniuje negalime to duoti. Neturime didelių kiemų. Kokie baseinai ir kokios žolytės? Kur tam vaikui dėtis? Gal ir nelabai sudėtinga būtų butą miesto centre iškeisti į namelį. Šiais metais Dainiui sakiau, kad jau priaugau prie namo. Bet vėl neaišku, kuris dirbs vaikui ir šeimai. Taip vis dar gyvename bute.
- Daiva, ir pati augote netoli Klaipėdos?
Kalbant apie mano vaikystę, tai aš iki keturiolikos metų augau kaime. Pas senelius, Plungės rajone. Mama nenorėjo, kad papildyčiau vaikų, su raktu ant kaklo, gretas. Gal kokioje ketvirtoje klasėje, bandė daryti iš manęs „miesčionką“, tai aš po trimestro pati į kaimą pabėgau. Ten buvo geriau.
Vaikystės metai žmogui duoda labai daug. Svarbiausi metai, kurie mane formavo, prabėgo kaime. Taigi, aš kaimietė gerąją prasme (krizena). Todėl labai džiaugiuosi, kad Adelė gali turėti tokias vasaras. Tikrą kaimą ji pamato ne tik pas senelius, bet ir svečiuodamasi auklytės šeimoje, kur ir vištų yra, ir katinai laksto, kur ir sodas, ir daržas..
- Daugelis žmonių Jus pažįsta kaip LNK laidos „Istorijos“ vedėją, tačiau nežino, ką veikėte iki tol...
Prieš televiziją daug metų mano gyvenime buvo „Radiocentras“, dar prieš jį „Laisvoji banga“. Tačiau mano darbas su balsu prasidėjo nuo „Radiofono Vilniaus varpo“.
- Ar tiesa, kad daug bendro turėjote ir vis dar turite su prancūziškąja kultūra?
Esu baigusi prancūzų kalbą ir kelis metus dėsčiusi ją medicinos mokykloje, metus vidurinėje mokykloje. Kurį laiką dirbau vertėja vienoje prancūzų įmonėje. Buvo laikas, kai „Planetos“ kino teatre verčiau ir garsinau filmus. Kino salėje žmonės sėdėdavo ir žiūrėdavo, o aš skaitydavau. Taip prasidėjo mano filmų garsinimas, kuris tęsiasi iki šios dienos.
Ir įkainiai nedideli, ir atlyginimai maži... Mėnesio darbas neduoda vieno renginio vedimo uždarbio, bet eini, nes esi įpratęs, patinka, pačiam malonu. Tai tapę gyvenimu, kasdiena. Įpranti, kad tavo balsas gyvena (užsisvajoja).
- Minėjote, kad viena iš Jūsų veiklos sričių – renginių vedimas. Kaip nutiko, kad dar nevedėte nė vienų vestuvių?
Turiu galimybę pasirinkti, kokius renginius vesti. Visą laiką nuo vestuvių vedimo atsisakydavau, o jei pasiūlydavo, perleisdavau kolegoms. Neįsivaizdavau savęs raginančios pakelti stiklelį. Bet dabar, po savo vestuvių, pagalvojau, kad turėčiau, ką pasakyti ir galėčiau tą padaryti.
Į svočias gal ir neičiau, bet vedėja būti galėčiau (šypsosi). Rasčiau šiltą žodį ir kokią eilę, ir mamai, ir jauniesiems. Eičiau į tas vestuves, kurios būtų ne ilgesnės nei vienos dienos.
- Kaip atrodytų Jūsų vedamų vestuvių scenarijus?
Scenarijaus nesudiktuosiu. Nesu susikūrusi. Be to, tai jau būtų idėjos paskolinimas Lietuvai (juokiasi). O tai brangiai kainuotų. Juokauju (šypsosi).
- Daivos komunikabilumas įgimtas ar išlavintas?
Vyras sakytų, kad prigimtinis (juokiasi). Patinka man šnekėti be jokios abejonės. Bendravimas – labai svarbus dalykas. Galbūt čia meilės prancūziškai kultūrai įtaka? Jokie mobilūs telefonai ir internetai neišmuš prancūzams noro bendrauti gyvai: susitikti, šnekėti tris valandas prie vyno taurės.
Tai jų gyvenimo būdo spalva. Jie niekada to neatsisakys. Man irgi to reikia. Vyrui tenka susitaikyti, kad retkarčiais turi mane išleisti pasičiauškėjimo valandoms su draugėmis. O tų draugių dar pulkeliai skirtingi yra: čia su tuo pulkeliu, čia su tuo pulkeliu (juokiasi).
- Bet būna ir tylos minučių?
Būna. Dažniausiai nutylu atostogų metu. Draugai, kurie su manimi važiuoja atostogauti, žino, kad kartais kompanijoje tampu pačiu tyliausiu žmogumi. Reikia ir knygą paskaityti, ir patylėti. Per atostogas tylos valandų sau pasidarau daugiausiai.
- Žiūrint iš šalies, Jūsų gyvenimas susiklostė labai sėkmingai. Ar galima tą sieti su mylima veikla?
Daryti tai, kas tau patinka, yra be galo svarbu. Man pasisekė. Aš nežinojau, kad taip gerai jausiuosi televizijoje. Net nesvajojau apie tai. Niekada negalvojau, kad tai taps mano duona. Matyt, reikėjo tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje. Ir ačiū Dievui, kad man taip išėjo. Gal ir šiandien būčiau buvusi prancūzų kalbos mokytoja? Kažką sėkmingo ir didelio gali nuveikti tik toje srityje, kuri tau patinka.
- Daug metų atidavėte „Radiocentrui“ ir ne tik... Ar nebeplanuojate sugrįžimo į radiją?
Ką gali žinoti? Dirbdama „Radiocentre“ įsivaizdavau, kad mes sensime dirbdami tame radijuje, mūsų klausytojai sens su mumis ir mes ten šnekėsime, šnekėsime. Bet taip neatsitiko. Radijas liko jauniems. O jauniems gal aš jau iš tiesų nebegaliu kalbėti?
Kitokį gyvenimą matau aš ir jaunas klausytojas. Praėjusiais metais bandžiau dirbti „Žinių radijuje“ ir jis pakankamai mane išvargino. Labai greitai pajutau, kad nebeturiu laisvų smegenų galvoti apie tą radijo laidą. Todėl laukčiau komercinio radijo brandos. Brandžios radijo stoties brandžiam klausytojui.
- Tai vis tik radijas Jums reikalingas?
Reikalingas. Gal gyvenime man jo reikia net labiau nei televizijos? Kadangi mašinoje praleidžiu pakankamai daug laiko, man labai patiktų, kad radijas su manimi kalbėtų mano kalba. Kalbėtųsi apie tokį gyvenimą, kokį aš turiu. Labai norėčiau radijo savo amžiaus grupei. O tokio nėra. Tiesa, „trupinius“ susirinkti galima, bet tokio radijo, kuris su manimi šnekasi, su manimi gyvena.. Ne, tokio neturiu.
- Nesvajojote apie sava radijo stotį?
Na, gal kada nors praturtėsime. Amžiaus gale susimesime ir gerą radijo stotį įkursime. Taip kad negaliu sakyti, kad negrįšiu. Jei kas sugalvos radiją subrendusiai auditorijai, tuomet pati į jį pasiprašysiu. O gal pati subręsiu iki tokio radijo įkūrimo? Šiandien dar nežinau.
- Vadinasi, ilgainiui nuo prancūzų kalbos nutolsite?
Vertimai iš prancūzų kalbos man be galo malonus užsiėmimas. Savo senatvę įsivaizduočiau taip: gyvenu kur nors priemiestyje, turiu sodą, upelį prie to sodo galo, sėdžiu ir verčiu kokias nors knygas. Vertimas man be galo „skanus“.
