Aldona Jodkaitė ir Algirdas Vrubliauskas neafišuoja savo garsiausių vaidmenų teatre ar kine - buto sienas puošia anūkės tapybos darbai. Tuo tarpu per pusę amžiaus scenoje abu aktoriai sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, o A.Jodkaitė dar ir filmavosi kartu su Kęstučiu Geniu ir kitais aktoriais, kurie vėliau tapo ir populiarių Rusijos kino juostų herojais.
Po aktorių butą laisvai vaikštinėja liekna ir ilga kaip moteriška plona cigaretė katė Murkė. Žalsvai gelsvų akių žvilgsniu abejingai sutinka nepažįstamą žmogų. Akimirką padvejojusi, drąsiai priartėja prie svečio ir iš malonumo pritupia po ją glostančiu delnu.
“Dabar jai itin reikia švelnumo - atėjo jos “meilės” metas. Tad namuose netrūksta katiniškų spektaklių: Murkė tai raivosi ant grindų, tyliai kažką sau miaukdama po nosimi, tai pereina per palangę, nuo kurios žmona jau nuėmė visas gėles su vazonais, kad jie neatsidurtų ant grindų (tris jau sudaužė). Gal tokiu būdu Murkė kerštauja Aldonai, labiau mylinčiai šunis nei kates?” - samprotavo Algirdas, dar tebevaidinantis Bekampį istorinėje “Amerikoje pirtyje”, artėjančioje net prie 700-ojo spektaklio.
Katės atsiradimo istorija
Elegantiškoji Murkė pernai vėlų rudenį nė iš tolo nebuvo panaši į dabartinę - suvargusi, žaizdota ir sušalusi vieną lapkričio vakarą ji tupėjo daugiabučio namo laiptinėje ant palangės. Matyt, džiaugėsi nelaimėlė, kad niekas jos neveja. Kai iš lifto išėjęs A.Vrubliauskas stabtelėjo, pamatęs suvargusį kačiuką, šis susigūžė. Aktorius paėmė nelaimėlį nuo palangės ir parsinešė į šiltą, kvepiantį vakariene butą.
“Žmona neprieštaravo, nors visą gyvenimą labiau mylėjo šunis. Matyt, pagailo nelaimingo gyvūnėlio su asimetrinėmis juokingomis dėmelėmis snukutyje. Mums pavyko gan greit ją išgydyti. Ūgtelėjusi Murkė neatsisakė įpročio ėsti natūralų maistą, prie kurio ji buvo įpratusi. Į sausą ėdalą ji nė nežiūri, o pieną laka tik pašildytą. Turi savo mėgstamą patiekalą - visada noriai ėda smulkintus žalius kiaulės plaučius. Tai, jos supratimu, yra delikatesas”, - pasakojo aktorius.
Gyvūnai scenoje
A.Vrubliauskas neslepia savo meilės gyvūnams, su malonumu vaidino spektakliuose vaikams papūgą, o pasakoje “Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių” - apuoką. Aktorius prisimena ne vieną juokingą surežisuotą arba visai netikėtą epizodą teatre, kai į sceną spektaklio metu išeidavo gyvūnai.
Sovietmečiu butaforu teatre dirbęs Albertas Šatkus buvo nupirkęs turguje gyvą vištą, kurią ilgai prižiūrėjo, įkurdinęs ją teatre. Ji buvo reikalinga vieno vaikiško spektaklio metu. Vištos veiksmų scenoje, anot Algirdo, nesurežisuosi, todėl spektaklio metu ji kartais nueidavo ne ten, kur reikia, ir būdavo ne tiek, kiek reikia.
Kartą vieno spektaklio metu į sceną buvo išėjęs katinas. Žiūrovai gyvai reagavo į jo pasirodymą, nors spektaklyje tokio personažo visai nėra. Pasirodo, į sceną buvo išėjęs teatro žmonių priglaustas ir čia gyvenęs katinas, kuriam buvo pažįstamas visas teatro pastatas.
Keisti Džiugo įpročiai
Iš vyresnio amžiaus žiūrovų atminties greičiausiai dar neišblėso Aldonos Jodkaitės didinga, gudri ir valdinga karalienė Bona, kurią ji vaidino istoriniame spektaklyje “Barbora Radvilaitė”. Nors žiūrovai įsidėmėjo būtent šį aktorės vaidmenį, tačiau A.Jodkaitė pirmenybę atiduoda kitiems. Taip ir su meile gyvūnams. Nors dabar aktorės namuose gyvena katė, tačiau A.Jodkaitei labiau patiktų šuo.
Aktorė iki šiol prisimena mažytį šunelį su didingu vardu ir pavarde - Bartalamėjų Džiugą. “Tą šunelį mums surado teatro butaforas Albertas. Nuvažiavę jo nurodytu adresu, pamatėme mažutėlį, panašų į stirniuką šuniuką. Tai buvo labai budrus sargas mūsų namuose. Beje, jis turėjo keistą įprotį - kai tik išgirsdavo per radiją ar televiziją Tarybų Sąjungos himną, imdavo pratisai kaukti”, - pasakojo Aldona Jodkaitė.
Kai Džiugui pradėjo kristi pieniniai dantys, vienas aktorių draugas išrovė šuneliui ilgai klibėjusį. Nuo to karto Džiugas pasitikdavo vyriškį, užėjusį į svečius, piktai lodamas.
Padovanotų Murkę
Džiugas greičiausiai būtų ilgai džiuginęs savo šeimininkus, tačiau kartą per rują, užuodęs kalaitę, nurūko neatsigręždamas ir daugiau nebegrįžo. Abu jo šeimininkai ilgai išgyveno Džiugo netektį. Dabar jį primena tik kailiniai ir pliušiniai šuneliai ant sofos, kuriuos pirkdavo anūkams. Šie žaislai liko senelių namuose, nes sūnus su šeima išvažiavo, kaip dabar įprasta, dirbti į užsienį.
Seniai sceną palikusi A.Jodkaitė džiaugiasi antrąja Lietuvos televizijos programa, nes gali pamatyti daug senų spektaklių, aktorių, su kuriais jai kažkada teko vaidinti. Pasigenda senųjų Kauno dramos teatro spektaklių (ką gali žinoti, gal buvo filmuojamas būtent tas spektaklis, kuriame “vaidino” teatre gyvenęs katinas).
Beje, aktorė įsitikinusi, kad labiau myli gyvūnus vieniši arba neturintys vaikų žmonės. A.Jodkaitė ir A.Vrubliauskas nesijaučia vieniši, todėl jau dabar suka galvas, kur reikės priglausti Murkę, kai išvažiuos atostogauti. Jie džiaugtųsi, jei atsirastų gyvūnus mylintis žmogus, kuriam jie galėtų padovanoti jaunutę žavią Murkę.
