Tyliai sakau jai, kad praėjo jau beveik šeši mėnesiai. Bandau paimti jos ranką, bet ji ją atitraukia. „Kas dabar?“,- klausiu. Vietoje konkretaus atsakymo - priekaištas: „Tu vėl su kvapu. Žinau, kad nesi girtuoklis, bet su kvapu vos ne kiekvieną dieną. Tas cigarečių kvapas... alaus? Ir dar kažkoks neaiškus... Žinai, aš taip pat turiu principus.“ Ir girdžiu visą per šešis pastaruosius mėnesius susikaupusį jos nepasitenkinimą mano kalbomis, mano veiksmais, mano šaltumu. Kažkoks visas užsidaręs, svetimas. Ir užbaigia su tuo amžinu: „Kas aš tau? Kloaka tavo spermai?“
Principai? Kokie dar čia šeimoje gali būti principai? Matom vienas kitą ir nuogą, ir apskurusį, ir nevalyvą.... Visokį. Ko čia dar maivytis, rodyti kažkokius principus? Tie principai yra ne kas kita, kaip sniego gniūžtė, riedanti vis greičiau, tampanti susipainiojusių jausmų kamuoliu, galiausiai virstančiu ledo gabalu, įstrigusiu lovoje tarp mūsų...
Ji taip pat skaito mano mintis... Po ilgos, erzinančios tylos, pasakė: „Nemoki to ledo tirpdyti, žmogau. Koks tu vyras? Kada paskutini kartą esi knygą perskaitęs apie tarpusavio santykius? Švelniai į mane pažiūrėjęs? Tik žinias žiūrėdamas nosį krapštai.“ Norėjau atsakyti, kad jos elgesys manęs taip pat neįkvepia. Vis persekioja pilnas priekaištų jos žvilgsnis. Bet nuojauta man sako neįsivelti į eilinį: „O tu...!“. Nes viskas baigsis durų trankymu ir vienišiaus naktimi kitame kambaryje.
Kaip sugriauti tą maudžiančią neišsakyto nepasitenkinimo sieną, nesustabdomai vis didėjančią, platėjančią? Kaip atsikratyti tų nuoskaudos nuodų, užpildžiusių visus sielos kampelius? Aš taip pat ne geležinis. Tik neparodau. Pakanka vieno emocijomis spjaudančio ugnikalnio šalia. Suspaudžiu kietai lūpas, sukandu dantis, suspaudžiu kumščius, praryju besiveržiančias ašaras... Dar to betrūko! Vyrai neverkia! Tyliu. Laukiu. Ji taip pat laukia. Abu norime pasinerti į vienas kitą. Pasiilgome pornografiško, gašlaus, nepadoraus įsiveržimo, to, nuo kurio norisi į vienas kitą suleisti nagus, kandžioti iki kraujų, paversti kūną išsiurbtų dėmių žemėlapiu su nuorodomis „Buvau ten, paskui ten, bandėme ten. Ten buvo pamišimas, bet dar ne pabaiga, galima sugrįžti, pakartoti iki apalpimo!“.
Regis, bereikia tik ištiesti ranką, atsukti veidą, prisiglausti lyg niekur nieko, bet ta prakeikta praraja tarp mūsų bekraštė tarsi bedugnė! Kiekvienas sau savo apgailėtiname pasaulėlyje lyg apkasuose įsitaisę, kaip narkomanai „kaifą“ gaudom nuo savigraužos. Matau save šokantį lauk iš lovos, šaukiantį: „Taip tau ir reikia!“, bet instinktų galia grandinėmis surakina mane ir ją prie lovos.
Kvailoms mintims, kaip „Susirasiu meilužį ar meilužę“, nėra vietos, nes ten, giliai, širdies regione, žinome, jog skirti vienas kitam. Todėl dar labiau nekenčiame savęs, savo principų, nuoskaudų ir pasipūtimo. Nors abiem ant liežuvio galo kabo: „Atsiprašau, atleisk“. Bet mintis, kad kitas daugiau kaltas ir turėtų pradėti pirmas, aršiai kovoja su gamtos šauksmu, kuriam atsidavus, patirtume begalinį saldumą beatodairiškame susiliejime, panaikinančiame visas tabu ir „Kas pirmas“ minties beprotybę. Nes visiškai šalia, kelių centimetrų atstumu, laukia gelbėjimosi ratas!
Vienu balsu sušunkam: „Atleisk!“, ir viesulo jėga prigludę prie vienas kito burnų, akimirksniu pamirštame tas begalines kančios dienas, kai saulė, miestas, gamta, žmonės buvo pavirtę melodramatiška teatro butaforija, nevykusia scenografija, o scenoje padengtas stalas pilnas patiekalų, buvo niekas kita, kaip gerai nukopijuota beskonė imitacija.
Po to juokiamės. „Įsivaizduoji? Šešis mėnesius! Vos galo negavome!“ „Bet tu... pasitaisysi, ar ne?“,- švelniai paklausė. „Žinoma“,- sakau. „Kvailas buvau“. Ji, nesulaukusi mano „O tu pati?“ klausimo, apkabinusi sušnibždėjo ausin: „Ačiū tau“.
