Deja, yra ir kita medalio pusė. Vaikinų yra mažiau, merginų – daugiau, taigi joms, jeigu nori būti pastebėtos ir pasirinktos, tenka priimti vyrų žaidimo taisykles. Paplitus požiūriui, kad gyventi kartu nesusituokus priimtina, vis daugiau dailiosios lyties atstovių sutinka gyventi susidėjusios ir nereikalauja vesti jų. Daugelis tikisi, kad šitoks gyvenimas kada nors vis tiek baigsis oficialia santuoka. Deja, deja...
Vyrams madinga partnerystė dažniausiai yra tiesiog patogus lytinio gyvenimo susitvarkymas, kol atsiras „tinkama“ moteris, kuriai jie pasiūlys ranką ir širdį. Būna, kad ir tėvai pataria neskubėti, pagyventi kartu ir tik paskui priimti rimtą sprendimą. Neskubama metus, dvejus, trejus, kol prasideda bendravimo krizės. O jų neišvengia nė viena pora. Nesusituokus labai lengva rasti išeitį. Susikrovei daiktus ir pasakei: „Viso gero.“ Tačiau, pasak psichologų, šiais atvejais dvasinė trauma būna ne ką mažesnė, nei nutraukiant santuoką. Daiktus galima išsinešti. O jausmus?
Kita vertus, šiuo atveju galima lengviau atsidusti, atseit nebūtų buvę iš jų poros, jei neištvėrė bandymo gyventi kartu vadinamojoje laisvoje santuokoje. Tačiau yra merginų, kurios nebijo pareikalauti tradicinės santuokos. „Jeigu tinku į sugyventines, tai turiu tikti ir į žmonas, – sako dvidešimt penkerius atšventusi Jurga. – O jeigu netinku į žmonas, tai kam man reikalingas toks vyras, laikantis mane per prasta? Beje, man taip ir buvo. Vaikinas, su kuriuo draugavau, mane vedė, nes atsisakiau gyventi kartu be vedybų, o jis bijojo mane prarasti. Bet skyrybų atveju antrą kartą netekėčiau, tiesa, ir negyvenčiau kartu, tiesiog susirasčiau draugą, su kuriuo kartkartėmis susitiktume.“
Kita vertus, ne visos merginos trokšta ištekėti. Metas, kai moterys buvo priklausomos nuo vyrų ir nori nenori buvo priverstos tapti žmonomis, kad galėtų jų išlaikomos gyventi, į Europą vargu ar grįš. 21 a. abi šalys renkasi su kuo gyventi ir kaip gyventi. Todėl kaltinti vien vyrus būtų neteisinga.
Negailestinga statistika
Galimybė rinktis – puiku, tačiau duomenys, pateikiami Statistikos departamento kartu su Socialinių tyrimų institutu parengtame leidinyje „Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida“, nedžiugina.
Tyrimo duomenys liudija, kad dažniau veda aukštąjį išsilavinimą turintys vyrai, tačiau universitetą baigusiai moteriai didesnė tikimybė neištekėti. Tuokiamasi vyresnio amžiaus, bet vis daugiau porų gyvena santuokos neregistravusios.
Beje, nesusituokusių porų kaimuose yra daugiau nei miestuose. Iš vyresnių nei 18 metų asmeninių namų ūkių gyventojų sugyventinių kaime yra 5 proc., mieste – 3,7 proc. Kaimo ir miesto jaunimas beveik taip pat dažnai gyvena ne santuokoje, tačiau tarp vyresnių nei 30 metų žmonių sugyventinių kaime daugiau nei mieste. Aukštesnis išsilavinimas daro skirtingą įtaką vyrų ir moterų sėkmei „vedybų rinkoje“.
Nors moterų santuokinio statuso skirtumai pagal išsilavinimą nėra dideli, vis dėlto tarp niekada negyvenusių santuokoje moterų daugiau yra turinčių aukštąjį išsilavinimą. Taigi vyrams aukštasis išsilavinimas yra tarsi šeimos garantas, moterims – rizikos neištekėti veiksnys.
Pranešimas rodo, kad Lietuvai būdingos ne tik tradicinės, susituokusių tėvų ir vaikų šeimos. Nors daugiau nei pusė 18 metų ir vyresnių asmeninių namų ūkių gyventojų yra susituokę (54,9 proc.), beveik dešimtadalis gyvena netipinėse šeimose: yra sugyventiniai (4,1 proc.) arba vieni vaikus auginantys motinos ar tėvai (4,3 proc.).
Per pastaruosius 15 metų gimstamumas sumažėjo iki ypač žemo lygio ir yra vienas žemiausių ES. Gimstamumas jau neužtikrina kartų kaitos. Palankiausia demografinė padėtis yra tada, kai suminis gimstamumo rodiklis bent užtikrina paprastą gyventojų reprodukciją ir yra apie 2,1 – tai reiškia, kad kiekviena moteris turėtų pagimdyti po 2 kūdikius.
2006 m. pradžioje pagyvenusių žmonių buvo 134 tūkst. daugiau nei vaikų iki 14 metų.
Lietuvoje vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė 12 metų trumpesnė nei moterų. Vyrų mirtingumui turi įtakos jų išsilavinimas, gyvenamoji vieta ir santuokinė padėtis. Vedę vyrai gyvena gerokai ilgiau nei niekada nevedę, išsiskyrę ir našliai. Tikėtina, kad vedęs 30 metų sulaukęs vyras vidutiniškai gyvens apie 10 metų ilgiau nei niekada nevedęs, išsiskyręs ar našlys.
Susituokusiems asmenims būdingas aukščiausias užimtumo ir žemiausias nedarbo lygis. Tai labiai būdinga vyrų atveju. Išsituokę, ypač kaimo, vyrai užimtumo požiūriu yra pažeidžiamiausia grupė.
Pora, tačiau be bažnyčios
Krikščioniškuose kraštuose, skirtingai nei islamiškuose, kohabitizmas (gyvenimas susidėjus) plinta. Per didžiąsias šventes tikintieji netelpa bažnyčiose, bet krikščioniškų vertybių laikosi menka dalis. Popiežiaus Jono Paulius II išsakytos mintys aktualios šių dienų kontekste, kai liberalus požiūris, tradicinių krikščioniškų normų nepaisymas žmonėms išmuša pagrindą iš po kojų ir sujaukia protus.
Enciklikoje „Familiaris consortio“ popiežius rašė, kad gyvenimas susidėjus daugeliui tapo norma, nors šioms sąjungoms trūksta esminio elemento – santuokinės meilės, pagrįstos asmeniniu ir neatšaukiamu sutikimu. Taip paminant meilės vienam asmeniui išskirtinumą, paminama meilė. Juk meilė, pasak popiežiaus, dėl savo prigimties linkusi ypatingu būdu ieškoti tik vieno asmens. Ji savo esme nėra tik jausmas, nes liudija įsipareigojimą kitam, vieninteliam žmogui. Tokia išskirtinė meilė gali būti tik tikrų sutuoktinių meilė.
Kunigas Ričardas Doveika sakė, kad gyvenimas be bažnytinės santuokos ar vengiant civilinės metrikacijos yra grįstas baime, nepasitikėjimu, atsakomybės vengimu. Jis pripažįsta, kad neigiamą įtaką jauniems žmonėms daro aplinka, kurioje skyrybos tapo beveik norma. Dvasininkas primena apie anksčiau buvusį vyro ir moters santykių formavimosi eiliškumą: pažintis, draugystė, sužadėtuvės ir tik paskui vestuvės. Pasak jo, šie etapai turi savo tikslą ir prasmę.
Deja, dvasininko pamąstymai šiandieniniams katalikams dažnai atrodo juokingi. Pirmiausia skubama į lovą. Praktikuojantys susilaikymą ar skaistybę jauni žmonės – baltos varnos. Tačiau vyrai merginos nekaltybę vis dar laiko dideliu privalumu.
Gerai, kol gerai
Kad ir kaip būtų madinga ar ekonomiškai naudinga gyventi susidėjus, visuomenė, beje, į šias poras irgi žiūri kitaip nei į tas, kurios oficialiai susituokusios. Neoficialios šeimos nariai dažniausiai nejaučia psichologinio komforto – nėra tikrumo dėl galutinio apsisprendimo. Tokie „sutuoktiniai“ įtikinėja aplinkinius ir save, kad svarbiausia – jausmai, o formalumus galima sutvarkyti bet kada. Tačiau juos tvarkyti vengiantis vyras nenori pripažinti, kad, pasilikdamas atvirą kelią atgal, psichologiškai traumuoja moterį. Net idealiai sutariant, moteris kur kas labiau bijo likti viena nei tada, kai santuoka įteisinta. Nors protu ji suvokia, kad antspaudas pase, pavardės pakeitimas, net vaiko gimimas ir kiti normalios šeimos atributai nesulaikys vyro, jeigu jis panorės išeiti, pasak psichologų, išorinio stabilumo užtikrinimo jai vis tiek reikia.
Antspaudas dokumentuose dažnai gina sutuoktinių ir jų vaikų turtines teises. Pavyzdžiui, nelaimės atveju neoficiali žmona gali būti paprašyta išeiti iš namų, kurių savininkas buvo jos draugas – vyras. Jo turtu gali disponuoti tėvai, kiti giminės, buvusi žmona, tik ne sugyventinė. Nesvarbu, kad ir jos indėlis kuriant bendrą ūkį buvo nemenkas.
Nenoras užtikrinti mylimam žmogui socialinio ir materialinio saugumo, dangstantis moderniu gyvenimu, laisve, jausmais, verčia susimąstyti: 92 proc. neregistruotoje santuokoje gyvenančių moterų apklausose nurodo esančios ištekėjusios, o 85 proc. vyrų įvardija save kaip viengungius. Kaip neprisiminsi Nikolajaus Gogolio „Vedybų“ veikėjo Podkoliosino, kuris labiau nei velnias kryžiaus bijojo vedybinių saitų.
Neregistruotos santuokos priešininkai vertina ją kaip neatsakingą žaidimą šeima. Vyras ir moteris tarsi tik kuriam laikui apsimetė sutuoktiniais, o panorėję nustojo žaisti. Šeima – ne tik jausmai, bet ir įsipareigojimas būti drauge sunkiais momentais, kai reikia dalytis ne tik džiaugsmu.
Susirūpino Seimas
2006 m. gruodį Seimo valdybos sprendimu buvo sudaryta darbo grupė, turinti parengti naują šeimos politikos koncepciją ir kviečianti prie šio darbo prisidėti savivaldybių tarybų, Bažnyčios, nevyriausybinių organizacijų, gyventojų bendruomenių atstovus.
Balandžio pradžioje Seime bus sprendžiamas klausimas dėl šeimos ir vaiko reikalų komisijos reorganizavimo į komitetą.
Parengtoje koncepcijoje kaip problema įvardijama tai, kad gausėja porų, gyvenančių be santuokos, arba santuoka ir vaikų gimdymas atidedamas vėlesniam laikui. Tačiau tolesniuose punktuose, kur vardijamos šeimos politikos priemonių įgyvendinimo kryptys, kalbama tik apie tradicinę šeimą. Pernai gruodį Seime buvo kalbama, kad reikia stiprinti tėvų ir vaikų ryšį, nekreipiant dėmesio į tai, ar tėvai yra susituokę, išsituokę ar niekada nesituokę, gyvena kartu ar atskirai.
Kol Seime nepriimtas partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymas, negalioja ir partnerių turtinius santykius reglamentuojančios sutartys. Todėl po kelis ar keliolika metų trukusio bendro gyvenimo, atsitikus nelaimei, pavyzdžiui, vienam poros nariui mirus, jei nėra testamento, likusysis turėtų teismine tvarka išsireikalauti bendrai užgyvento turto.
Bažnytinė santuoka galioja tik tuo atveju, jei yra santuokos liudijimas iš civilinės metrikacijos skyriaus.
Pasak teisininkų, Seimas neturėtų pataikauti gyvenantiesiems ne santuokoje ir ieškoti būdų, kaip įstatymu reglamentuoti tokį gyvenimą. Yra numatyta tvarka, kaip kuriama šeima, ir reikia jos laikytis. O gyvenantieji savaip, turi suprasti, kuo rizikuoja, ir prisiimti atsakomybę kilus moralinėms ar turtinėms problemoms.
