Susituokė mano sūnus Dovas. Labai myliu marčią Indrą. Jos neįmanoma nemylėti — komunikabili, protinga, imli, tikras brangakmenis iš provincijos. Dovas staiga subrendo. Vis sukdavau galvą, koks jis išaugs. Ne dėl to, kuo taps, bet dėl to, koks bus žmogus. Dabar matau, jog viskas gerai, ir džiaugiuosi. Praėjusiais metais labai daug keliavome. Ypač smagu, kad pavyko ištrūkti dviese su Mariumi. Mudu mokame keliauti! Pabuvojome Kuboje. Įspūdžiai neapsakomi: tobulas klimatas, šiltas gaivus vėjelis, draugiški žmonės, nuostabaus grožio Havana su šešių dešimčių metų automobiliais. Paskui su vaikais viešėjome Kretoje.
Titas ir Ula yra puikūs keliautojai, daro tai nuo ketverių metų. Titas mus apstulbino. Knoso rūmuose jis išsitraukė dėžutę su popieriumi, pieštukais ir ėmė piešti. Sukūrė visą ciklą! Bene triskart su bičiuliais vasarą leidomės į baidarių žygį, poilsiavome Preiloje. Draugai norvegai pavežiojo po savo šalį. Yra dvi vietos, kur norėčiau grįžti: Kuba ir Norvegija. Metai buvo puikūs jau vien dėl tų klajonių. Tiesa, Marius nusipirko naują automobilį. Jam tai labai svarbi darbo priemonė, nes vežioja vaikus į mokyklą, būrelius.
Bet taip pat buvo ir grėsminga antraštė spaudoje, neva atsidūrei ties mirties slenksčiu…
Tiesą sakant, paskui žurnalistė man skambino ir atsiprašė dėl tokio savo straipsnio pavadinimo. Ne ji sukūrė tą antraštę. Žurnalistei pasakiau, kad laidos „Nomeda“ filmavimo metu alpinėjau. Ji parašė, jog buvau praradusi sąmonę, o kitas žmogus iš šios frazės sukūrė tokią tragišką antraštę. Kai kurie kolegos labai jautriai reaguoja į neteisingas žinias apie save. Aš nesu iš jų. Todėl niekada nesu susipykusi su žiniasklaida. Žinoma, toks elgesys yra kiekvieno žurnalisto, redaktoriaus etikos bei apsisprendimo reikalas. Pati panašių sensacijų nekurstyčiau, nes man jos neįdomios. Bet kol yra manančiųjų, jog tik tokiais būdais galima atkreipti skaitytojų dėmesį, tol purkštauti beprasmiška. Nesuku galvos netgi aptikusi mano atžvilgiu nedraugiškai nusiteikusiame leidinyje išspausdintą negražią savo nuotrauką. Na, ir kas, juk tai — irgi aš. Ne visada gražiai atrodau, tad ko čia pykti? O kad buvau rimtai susirgusi — faktas.
Ką manai apie teoriją, kad pasiligojame dėl to, jog netinkamai gyvename?
Jau kurį laiką žinojau, jog man nutiks kas nors negera. Buvau persitempusi fiziškai, emociškai, psichologiškai. Supratau, kad tam tikri dalykai man netinka. Televizijoje atsidūriau 36-erių, taigi jau subrendusi, visą ligtolinį gyvenimą pati atsakiusi už save ir savo atliekamus darbus. Staiga atsirado žvėriškas tempas, didžiulė atsakomybė — nebe tik už save. Tai tikrai gerokai pakeitė gyvenimą.
Jaučiausi tarsi sudraskyta į daugybę dalių. Maniau, kaip norėčiau grįžti prie savo menų. Kita vertus, televizija — tokie bendravimo su žmonėmis klodai! O tai man vis dar žiauriai patinka. Taip tikriausiai bus iki gyvenimo pabaigos. Juk ir nedirbdama eteryje daug bendraudavau. Esu šios srities praktikė, atrodo, suprantu pašnekovus net iš to, ko jie nepasako. Man svarbu ne mėsinėti juos, analizuoti, bet atsargiai prisiliesti, meiliai pačiupinėti.
Ką atsakytum teigiantiesiems, kad pastaruoju metu tapai ne tokia tolerantiška savo pašnekovams?
Kartais gal ir atsitinka taip, gal esant kai kurioms situacijoms pristingu kantrybės — per laidą skubu pokalbį pakreipti norima linkme. Tačiau tai — kantrybės, o ne tolerancijos problema. Atvirkščiai, metams bėgant tolerancijos įgyju vis daugiau. Kartais žmonės sako, kad tai juos netgi erzina. Nesijaučiu už nieką pranašesnė, net už laidoje dalyvaujantį alkoholiką. Niekinčiau save, jei su tokiu žmogumi imčiau elgtis arogantiškai.
Tolerancija — labai tvirta nuostata. Kartą kalbinau vyrą, kuris muša žmoną. Jei pagarbiai su tokiu pašnekovu elgiuosi, dar nereiškia, jog pritariu jo elgesiui. Ir manipuliuoti savimi neleidžiu. Alkoholikams, kaliniams iš karto pasakau: kalbėkime paprastai ir atvirai, bet nemėginkite manęs graudinti. Dėl to manęs sąžinė tikrai negraužia. Bet tiesa, kad turiu trūkumų, kartais neleidžiu žmogui išsižioti. Sykį pažiūrėjusi laidą pašiurpau: kokia gėda, šneku tik aš! Man žiūrėti savo laidas — didžiausias kankinimo būdas. Kita vertus, labai sveika pažvelgti į save iš šalies. Todėl šis klausimas labai prasmingas: kažkas įžvelgė netolerancijos, vadinasi, verta susimąstyti.
Tau sunku leistis į kompromisus dėl laidos reitingų? Regis, „Nomeda“ užsidirbo baudą už žurnalistinės etikos pažeidimą.
Dukart buvome taip nubausti, bet tik dėl savo gerų norų. Štai pavyzdys, ko nebegalime rodyti nepažeidę nepilnamečių teisių. Pasakojome apie mergaitę, kurią išprievartavo patėvis. Ji susilaukė jo kūdikio ir manė jau mylinti savo skriaudiką. Bet prieš tai paauglė bandė ieškoti pagalbos, mėgino skųstis mamai, kad ją gelbėtų. Tačiau nei mama, nei Vaikų teisių tarnyba nepadėjo. Be abejo, mano laidos nėra aukštasis menas, tai — popsas, tačiau aš nemeluoju ir nekabinu makaronų. Visada paklausiu ir savęs, ir kolegų, kodėl darome vieną ar kitą laidą, kokiu tikslu. Niekada nerodysiu, pvz., transvestito tik dėl to, kad pažiūrėtume į jį it į zoologijos sodo gyventoją. Man rūpi kabinti giliau: kodėl taip reaguojame į kitokius? Kodėl dažnai gyvename taip, tarsi rašytume juodraštį? Etika, moralė man labai svarbu. Kiek dar man muštis dėl to į krūtinę?
Prasitarei, kad norėtum vėl imtis keramikos. Televizija išsunkė?
Nuolat patirdavau tikrų tikriausią asmenybės susidvejinimą. Viena vertus, penkios „Nomedos“ laidos per savaitę, pašėlusi dinamika ir kaskart didelis pašnekovų būrys labai įkvepia — juk iki šiol Lietuvoje niekas nekūrė tokios laidos. Kadangi televizijoje man niekaip kitaip darbuotis neteko, vežiau, kol galėjau. Bet svajonė turėti daugiau laiko niekur nedingo. Tačiau apie tai kalbėjau atsargiai, nes prasižiojusi apie norą užsiimti keramika sulaukdavau kaltinimų šantažu. Iš tiesų išsunkia ne televizija, ne bendravimas su pašnekovais, bet tai, kas vyksta už kulisų ir yra nematoma žiūrovams. Reikėjo ne vienų metų, kieto stuburo ir kolegų pagalbos, kad ištverčiau prodiuserio spaudimą. Mes nedarėme nieko negavę pašnekovų sutikimo. Jie norėjo slėptis, dengėme veidus kaukėmis. Net jei būtų trys kaukės — beveik katastrofa laidai.
Galbūt televizijos visiškai neatsisakai ir dėl uždarbio?
Manau, užsidirbčiau ne mažiau kurdama savo meną ir interjerus. Galbūt tik neturėčiau tokio stabilumo, kurio menininkams labai trūksta. Pradėjusi vesti laidas toliau rengiau parodas, mano kūrinius gerai perka. Nėra šiame pasaulyje kūrybos pojūčio alternatyvos. Įsisukusi į televiziją jo labai pasigesdavau. Tai kaip santykis su meilužiu. Kaskart savo dirbtuvėje kankinuosi: nesąmonė, nieko man neišeis... Griebiuosi darbo dirgli, įpykusi. Paskui pamažu pradedu suvokti, kad jau darau, kad sekasi. Nebelieka laiko pojūčio, alkio. Pastebėjau, jog dirbdama nevalingai šypsausi — kaip ir kapstydamasi lauke tarp gėlių.
Naujus metus pradėjai savaitine laida. Kaip jautiesi ne tik atsisakiusi kasdienio pokalbių šou maratono, bet ir pakeitusi įvaizdį labiau klasikiniu?
Pirmoji savaitė buvo be galo keista. Juokingiausia, kad didžiausią nerimą dėl tos permainos pajuto mano artimieji. O aš tik dabar iš tiesų suvokiu, kokį krūvį tempiau. Atsiranda daugiau laiko, netgi suspėjau dirbtuvėje praleisti visą (!) dieną. Televizijoje beprotiškai dirbau penkerius metus, šeima taip ir neįprato prie tokio ritmo. Vaikai norėdavo daugiau su manimi pabūti, aš — su jais, nors visą laisvą laiką tikrai skirdavau mažiesiems, o ne kokiems nors vakarėliams. Branginame savo šeimos ritualus: rytinį vaikų vizitą į mūsų lovą, pasiglaustymus, vakarinį pasakų skaitymą. Pastarasis įprotis nenutrūko netgi kai sirgau, kosėjau iki priepuolių — tada mane pavadavo Marius. Bet vis tiek, kai vaikai nugirdo gandus apie laidos pabaigą, labai apsidžiaugė.
O jei kalbėtume apie įvaizdį… Per tuos penkerius metus juk ir pati pasistūmėjau arčiau klasikos. Koks skirtumas, gyvenime aš vis tiek kitokia. Žinoma, tai, kaip atrodau ekrane, man nėra tolima. Tiesa, mama pastebėjo, kad retro šukuosena mane sendina. Tada juokdamasi priminiau, kiek jos dukrai metų.
Reta į penktą dešimtį įkopusi moteris taip ramiai kalba apie savo amžių…
Didžiuojuosi savo metais. Kažkas yra pasišaipęs: jei neturėtum tokio gero vyro, nesidžiaugtum amžiumi. Man atrodo, nebijau jo dėl to, kad esu labai laiminga.
Svajoji apie naktinę laidą. Kol kas tai — ateities planai, bet įdomu, kaip tą svajonę įsivaizduoji? Tai būtų pokalbiai erotine tematika?
Klaida tapatinti naktinę laidą su erotine. Pokalbiai apie seksualinį gyvenimą gali būti netgi labai neerotiški. Apskritai naktiniai pašnekesiai nebūtinai sukasi apie erotiką. Kai kurios diskusijos įvairiomis kitomis temomis tiesiog per sunkios vaikų ausims. Todėl naktinė laida galėtų egzistuoti dėl to, kad laisvai bendrautume, necenzūruodami savęs dėl vaikų. Antra vertus, mano vaikai nevaržomi domisi visais gyvenimo aspektais.
Kalbamės apie homoseksualumą, jie matė mano laidą apie žmogų, pakeitusį lytį. Aptarėme žiūrėtą filmą apie genocidą Ruandoje, jie žino, kas yra holokaustas. Ir apie mirtį su jais šnekučiuojamės, pasakoju, jog aš taip pat numirsiu. Ula ir Titas vienu metu dėl to labai graudenosi, o aš aiškinau, kad tai — jokia tragedija, kad viskas, kas gimsta, kada nors miršta. Bet prieš išeidami mes visi dar nugyvensime ilgą ir gražų gyvenimą. Noriu, kad mano vaikai tokius dalykus sužinotų iš manęs, o ne gautų klaidingą informaciją iš šalies.
Manau, nėra vulgarių temų, yra tik vulgarus jų pateikimas, vulgarios intonacijos. O kur prasideda tabu, ten apskritai atsiranda juodosios skylės, nesusikalbėjimas. Prisimenu, laidoje „Nomeda“ dalyvavo trys moterys, kurių vyrai įsitaisė meilužes. Diskutavome, kodėl tas poras ištiko rutina, emocinė krizė, seksualinės įvairovės stygius. Beje, ne tik vyrus, bet ir jų žmonas. Tačiau vyrai kažkodėl nutarė, jog geriausia šią problemą spręsti su kita moterimi. Tiesiog sutuoktiniai nepasidalijo mintimis laiku ir atvirai. Na, nemokame mes kalbėtis apie be galo svarbius dalykus, nes vis dar išjungiame šviesą ne tik mylėdamiesi, bet ir šnekėdamiesi kai kuriomis temomis. Tai — tikra bėda. Todėl ir norisi laidos, kur būtų kitaip, be tabu narpliojami vyro ir moters santykiai.
Judu su Mariumi laikomi idealia pora. Iš kur tas noras aptarinėti ekrane tai, kas Tau tarsi nelabai aktualu?
Nieko panašaus! Jeigu mūsų šeimos nebūtų ištikusios krizės, išvis negalėčiau dabar apie tai kalbėti. Be to, tai — antroji mūsų santuoka. Blogai, kai tenka taisyti pirmųjų vedybų klaidas. Ir skausminga — vaikai dėl to kenčia. Aš norėjau skyrybų, bet išgyvenau jas siaubingai. Tikrai nesu beširdė. Sutinku, pati padariau klaidą. Bet kodėl nemokame jų išvengti? Gal dėl to, kad laiku nepasikalbame?
Ankstyvos dvidešimtmečio Dovo vedybos tikriausiai sukėlė Tau nerimo?
Ne, nerimo nebuvo. Sakiau jam, kad reikėtų patikrinti santykius, kad gali ištikti krizės, bet Dovas pasielgė savaip. Gerbiu jo sprendimą. Galop jiedu su Indra vis tiek jau gyveno kartu. Tiesiog analizuoju padėtį. Žinoma, žmonės ilgainiui keičiasi, bet sakyti sūnui: „To nedaryk“... Blogiausia, kad santuoka dažnai įsivaizduojama kaip žydinti ir kvepianti pieva. Bet taip irgi yra dėl to, kad nekalbame su vaikais apie krizes, nemokome ieškoti išeičių.
Kaip judu su Mariumi jas sprendžiate?
Po šešiolikos metų jų mums, atrodo, nekyla. Mūsų konfliktai būna be riksmų. Kartą pakėliau prieš Marių balsą, paskui dėl to net apsiverkiau. Taip negalima elgtis. Atsiprašinėjau, kol jis pradėjo šaipytis. Nebegaliu ištverti namie jokio nejaukumo, todėl po menkiausio incidento bėgu taikytis. Marius elgiasi taip pat, taikydamiesi kartais susiduriame kaktomuša. Pastaruoju metu ginčų kyla tik dėl vaikų auklėjimo. Jo nuomone, esu pernelyg švelni. Aš manau, jog jis per griežtas. Pastebėjau porą svarbių dėsningumų. Sunkiausias etapas būna iš pradžių, kol du žmonės apsitrina. Jeigu porą išties sieja bendri interesai, praėjus pirmajam seksualiniam potraukiui, meilė nepraeis. Iš tikrųjų krizė reiškia, kad tikrieji santykiai tik prasideda. Jei ją išgyvensi — jausmai prisikelia. O jei siejo tik fizinė aistra, fenikso efektas neįmanomas. Lietuvoje įprasta painioti meilę su seksu. Beigbederis sakė, kad meilė trunka trejus metus. Mano nuomone, jis supainiojo meilę su lytiniu potraukiu. Meilė kaip tik prasideda praėjus trejiems metams. Deja, tenka pripažinti, kad ne kiekvienam lemta šį jausmą patirti.
Kai judu įsivaikinote Ulą, sakei, kad padėsi rasti tikrąją jos mamą, jei tik mergaitė kada nors to panorės. Ar ūgtelėjusi ji to neprašo?
Ula savo kilme domisi bangomis. Vienu metu kas antrą dieną apie tai klausinėdavo. Iš tiesų mudvi esame sutarusios, kad jai paaugus padėsiu ieškoti biologinės mamos, nors neįsivaizduoju, kur ji yra. Dabar šiuo klausimu stojo štilis, tačiau kartais ji pasidžiaugia, kad turi net dvi mamas. Tai išskiria ją iš kitų vaikų — Ula brandesnė, turėdama tokių rimtų, tik asmeniškai ją liečiančių problemų. Bet užtat ateityje tai nevirs tragedija, šoku, kaip nutinka vaikams, staiga sužinojusiems tikrąją nuo jų slėptą tiesą.
Jaučiate, kad savo pavyzdžiu įvaikinimo reikalus Lietuvoje pastūmėjote į priekį?
Taip, įvaikinimas suintensyvėjo pradėjus „Išsipildymo akciją“. Jokiu būdu negalėtume prisiimti visų nuopelnų sau, nes dėl našlaičių stengiasi daugybė žmonių. Bet atviras kalbėjimas šia tema iš tiesų keičia visuomenės požiūrį. Mano viltis — jaunoji karta, ji įvaikinimą laiko nebe žygdarbiu, ne mada, o norma.
Tačiau blogos genetikos baubas vis dar gyvas…
Tai — natūrali baimė, kartais visiškai pagrįsta. Tačiau kas sakė, jog žengi tokį žingsnį dėl to, kad gautum patogų vaiką? Reikia keisti mąstymą, nes vaikų namai — ne gražių drabužių parduotuvė, kur įsigijusi suknelę prairusia siūle gali kelti vėją ir reikalauti pageidavimų knygos. Ulai kyla sveikatos problemų, tačiau jų pasitaiko ir mano biologiniams vaikams. Titui gimdymo metu buvo traumuotos smegenys, prasidėjo vandenligė. Visa tai galėjo baigtis cerebriniu paralyžiumi, protine negalia. Kai nutarėme Ulą įsivaikinti, mums rodė jos diagnozes, ragino gerai pagalvoti. Taip, reikia suvokti gresiančius pavojus. Bet pats gyvenimas yra pavojingas dalykas. Netgi gimti pavojinga, nes vieną dieną teks mirti. Meilė dėl to ir graži, kad mokame vienas kitą mylėti su visais trūkumais. Apskritai svarbu mylėti gyvenimą su visais jame nutinkančiais negerais reiškiniais. Marius kadaise labai gražiai pasakė, kad jeigu pasaulyje blogų dalykų būtų daugiau, blogis, matyt, jau būtų nugalėjęs.
Kaip reaguoji, kai Tavo rengiamą „Išsipildymo akciją“ kai kurie vadina reklamine televizijos labdara ir aiškina, jog iš tiesų našlaičiams ne to reikia?
Piktų žmonių, kurie labai mėgsta nagrinėti kitų nenudirbtus darbus, visada buvo ir bus. Kai mane bara, kodėl nesirūpinu seneliais, atsakau: darykite tai jūs. Taip, televizijai tokia akcija — graži reklama, bet, Dieve, duok daugiau panašios reklamos. Tegul mano kritikai nuvažiuoja į vaikų namus, pamato, kaip ten mažyliai gyvena, ir supras, jog gerinti jų buities sąlygas taip pat labai svarbu. Jei jie žino kitokių pagalbos būdų — nuoširdžiai paplosiu jiems už iniciatyvą. Šioje srityje veiklos yra daugybei metų. Labai svarbu surinkti pinigų vaikams gydyti, tačiau reikšmingiausias dalykas yra ne milijonai, bet kalbėjimas apie pačią problemą.
Pradėjome interviu prisimindamos praėjusius metus. Ko tikiesi iš naujų metų, apie ką svajoji?
Mano planas paprastas. Noriu, kad visi būtume sveiki, linksmi ir įdomūs vieni kitiems, kad mokėtume džiaugtis gyvenimu. Man patinka žvelgti į gražiąją pasaulio pusę ir netgi stovėti ten viena koja. Ketinu pristabdyti buvusį tempą, daugiau laiko skirti sau. Tik taip įmanoma pajusti, jog laikas anaiptol nešuoliuoja šuoliais. Atrodo, sustojęs nieko nebepadarysi, niekur nesuspėsi. O kai vis dėlto stabteli, įsitikini — pasaulis puikiausiai gyvena ir lėtai.
Naujausiame „LILIT“ numeryje skaitykite:
Gražina Sviderskytė: „Išlipau iš gilios duobės“
Brangiausio Anglijos viešbučio pianistės prisiminimai
Keista turtingų moterų liga: ko trūksta toms, kurios turi viską
Kaip nuvilioti svetimą vyrą - naujas žvilgsnis į paveržėjos problemą
Ar tavo geriausia draugė verta šio skambaus titulo?
Gyvūnai antrininkai: atpažink savąjį
Kaip išgyventi agresijos sąlygomis
Amžini vyrų ir moterų santykiai jogos požiūriu
Tikroji Sophia Loren grožio paslaptis