Deja, šiuolaikiniai žmonės ne visada nori pripažinti savo gyvuliškąją kilmę. Pasak žymaus antropologo Desmond Morris, mes drąsiai vadiname save aukštesniosios rasės žmonėmis, dažnai pamiršdami, kad vis dar esame valdomi žemiškųjų paskatų. Juk iš motinos gamtos gauto genetinio paveldo taip lengvai neatsikratysime (bendrieji žmogaus akstinai būdingi jau milijoną metų, o naujieji − ne daugiau kaip keli tūkstantmečiai!). Taigi, norėdami suprasti ir paaiškinti dabartinę žmogaus elgseną, pirmiausia turėtume žvelgti į tolimą praeitį − mūsų protėvių gyvensenos ir elgesio ypatumus. Kaip tuomet buvo suvokiamas seksualumas?
Patraukli = vaisinga?
Ne tik žmonių, bet ir gyvūnų pasaulyje grožis atlieka svarbų vaidmenį. Dauguma gyvūnų priešingos lyties atstovus vilioja pasitelkdami išorinius signalus: puikuojasi ir iš kitų bando išsiskirti gražiomis plunksnomis, kailiu ar ragais. Patrauklumas gyvūnų pasaulyje siejamas su genų kokybe − pasitelkdami savo grožį patinai stengiasi įtikinti pateles, kad jie − patys geriausi.
Be abejo, įspūdingą uodegą demonstruojantis povas bus geidžiamesnis partneris už apšiurusios uodegos savininką. Taip yra ir žmonių pasaulyje − vieni individai yra suvokiami kaip patrauklesni už kitus, o apie jų patrauklumą sprendžiame iš tam tikrų asmens bruožų. Ir tai evoliuciškai pagrįsta.
Patrauklumas nėra kuo nors ypatingas − jis tiesiog perteikia biologinę informaciją apie žmogaus genetiką, sveikatą ir, svarbiausia, pajėgumą užtikrinti… reprodukciją, − teigia evoliucinės psichologijos šalininkai. Požymiai, kurie šiais laikais vadinami kaip patrauklumu, praeityje buvo itin svarbūs indikatoriai renkantis sveiką partnerį, nes mirtingumas tada buvo žymiai didesnis nei dabar.
Mūsų protėviai apie moters sveikatą ir amžių (kitaip tariant jos pajėgumą turėti palikuonių) spręsdavo pagal tai, ką galėjo lengvai pastebėti, − fizinę išvaizdą (putlios lūpos, lygi, švari oda, skaidrios akys, blizgantys plaukai, simetriškas veidas, raumeningas kūnas) ir elgesį (gyva, jaunatviška eisena, žaisminga veido išraiška). Nenuostabu, kad tokios moterys buvo (ir yra!) patraukliausios − kuo sveikesnė (gražesnė) ir jaunesnė silpnosios lyties atstovė, tuo didesnė tikimybė susilaukti palikuonių. Tačiau, pasak evoliucinės psichologijos atstovo G. Fieldmano, renkantis ilgalaikę partnerę vyrams svarbiau grožis negu amžius (idealu, jeigu partnerė ir graži, ir jauna). Įdomu tai, kad vyrai, nepriklausomai nuo rasės ir etniškumo, turi vienodą idealios moters portretą.
Taigi, žvelgiant mūsų protėvių akimis, patraukliausia yra ta moteris, kuri geriausiai užtikrina reprodukciją. Nors šiais laikais pagal išvaizdą apie reprodukcines partnerio galimybes nesprendžiame, į šiuos fizinius stimulus reaguojame iki šiol, juos suvokdami kaip patrauklius. Nenuostabu, kad modeliams už kūno demonstravimą mokami didžiausi honorarai. Gražios moterys, norėdamos patobulinti krūtinės formas ar panaikinti keletą veide atsiradusių raukšlių, darosi tūkstančius kainuojančias plastines operacijas, o mergaitės mėgdžioja popmuzikos žvaigždes ir noriau žaidžia su barbėmis nei pliušiniais meškiukais…
Skirtingai suvokiamas patrauklumas
Gerai žinome, kokios moterys patrauklios vyrams. O kokie vyrai geidžiamiausi gražiosios lyties atstovėms?
Moterys patrauklumą suvokia šiek tiek kitaip nei vyrai. Joms svarbiau partnerio patikimumas nei patraukli jo išvaizda. Kodėl? Praeityje moterys labiau įsipareigodavo auginti savo atžalas nei stiprioji lytis, tad joms buvo svarbu susirasti tokį partnerį, kuris būtų geras tėvas ir šeimos aprūpintojas. Neveltui moterys iki šiol medžioja turtingus, įžymius ar įtakingus vyrus − tai tarsi garantija, jog šeima bus aprūpinta ateityje. Vyrai, šnekėdamiesi su patraukliomis moterimis, dažnai meluoja apie savo profesiją. Staiga jie visi tampa verslininkais, firmų vadovais, advokatais ir t. t.
Ką šios profesijos turi bendro? Ogi pinigus. Gražiajai lyčiai patrauklesni turtingi ir sėkmės lydimi vyrai, nes tai rodo jų gebėjimą „išlikti“. Tai labai svarbu ir gyvūnų pasaulyje. Kai biologas R. Yosef iš paukščių patinų atėmė maisto atsargas ir pridėjo prie kitų patinų grobio, patelės perėjo prie „turtingesnių“ partnerių. Moterys irgi žavisi dosnesniais vyrais, nes tai parodo, kaip vyrai su jomis elgsis ateityje („Jei jis man dabar dovanoja brangius papuošalus, vadinasi, nėra godus ir savo turtais mielai dalysis ir vėliau.“).
Vyro „medžiotojo“ įvaizdis
Daugumai dailiosios lyties atstovių patrauklus atletiškas, raumeningas vyro kūnas. Gamtoje raumeningas kūnas signalizuoja, jog gyvūnas yra geras medžiotojas, vadinasi, ir geras šeimos aprūpintojas. Be to, jis yra fiziškai pranašesnis už kitus ir gali apginti šeimą. Moteris taip pat vilioja vyriški veido bruožai − didelis žandikaulis ir atsikišę skruostikauliai. Tokie vyrų veidai atrodo dominaciniai, o dominavimas yra siejamas su daugelio gyvūnų rūšių, tarp jų ir žmonių, reprodukcine sėkme.
Tyrimai rodo, jog paaugliai, kurių veidų bruožai dominaciniai, turi daugiau seksualinių santykių nei jų bendraamžiai. Ryškūs vyriški veido bruožai taip pat rodo aukštą vyriško hormono testosterono lygį. Testosteronas paprastai sumažina kūno imuninės sistemos efektyvumą, taigi tik sveiki individai, kurių didelis imuninis atsparumas, gali sau leisti „gaminti“ daugiau hormono, dėl kurio ir vystosi vyriški bruožai. Be to, individo imuninės sistemos veikla priklauso nuo genų kokybės, taigi ryškūs vyriški bruožai gali rodyti turimus gerus genus.
Tačiau psichologo D. Perett atliktas eksperimentas parodė, jog moterys linkusios rinktis ir vaikiškų veidų vyrus, nes tai gali rodyti teigiamas charakterio ypatybes. Moteriškų bruožų vyrai (vaikiškas veidas, mažas smakras, aukšti antakiai ir didelės akys) laikomi draugiškesniais, šiltesniais, nuoširdesniais, bet naivesniais ir fiziškai silpnesniais asmenimis. Tuo tarpu dominuojantys vyrai gali turėti neigiamų savybių ir būti mažiau patikimi partneriai, todėl moterys dažnai pasirenka nuolankesnio veido atstovus.
Mūšyje dėl išvaizdos
Nors moterys šiais laikais nebepriklauso nuo stipriosios lyties ir pačios išsilaiko, „vyro aprūpintojo“ stereotipas visuomenėje tebeegzistuoja. Vyrai patiria didesnį spaudimą susirasti gerą darbą ir uždirbti daugiau pinigų nei dailiosios lyties atstovės, tuo tarpu didesnis dėmesys yra skiriamas moterų išvaizdai.
Nenuostabu, jog moterys dėl to tarpusavyje konkuruoja. Apsiginklavusios brangia kosmetika, papuošalais, seksualiais drabužiais dailiosios lyties atstovės iš „kovos lauko“ bando pašalinti priešininkes. Ir joms tai puikiai pavyksta (ne veltui sakoma, kad geriausias moters ginklas – jos išvaizda ).
Ar pastebėjote, kad gražias moteris nužvelgia ne tik vyrai, bet ir moterys? Tik jų žvilgsniai būna apimti ne žavesio, o konkurencijos jausmo. Silpnosios lyties atstovės, sutikusios gatvėje gražią, patrauklią moterį, ne tik nužvelgia ją nuo galvos iki kojų, bet ir visais būdais bando sukritikuoti ir apkalbėti. Kodėl? Apkalbant kitus pasiekiami du tikslai − paskleidžiama informacija, kenkianti apkalbos objekto reputacijai, ir, svarbiausia, išaukštinamas savo paties įvaizdis („aš niekada nepasielgčiau taip kaip ji, vadinasi, už ją esu kur kas geresnė“).
Psichologas R. Martin sugalvojo įrašyti vyrų, moterų ir mišrių grupių pokalbius. Pastebėta, kad moterys dažniau nei vyrai šneka temomis, kurios susijusios su kieno nors išvaizda (nors išvaizdą linkę aptarinėti ir vyrai, jei kalbama apie gražiosios lyties atstoves). Be to, moterys kitus apšneka dažniau nei kitos grupės, o paskalos jų grupėse neigiamiausios. Moterys, skleisdamos paskalas apie varžoves, dažnai vartoja neigiamus „epitetus“ (pvz., laisvo elgesio mergina), tarsi signalizuodamos aplinkiniams, kad konkurentė nebus patikima partnerė ir gera mama.
Populiarumas ir reputacija joms ypač svarbu: būti populiariai − vadinasi, būti matomai. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip klubuose konkuruoja draugės − suviliotas vyrų skaičius tarsi įrodo, kad viena yra geidžiamesnė už kitą. Įdomu, kad moterys ovuliacijos metu kritiškiau nei įprastai vertina kitų moterų grožį. O sau tuo metu atrodo gražiausios. Taip tarsi nesąmoningai bando užkariauti priešingos lyties dėmesį.
Pasak A. Campbell, stipriosios lyties atstovams kitų vyrų išvaizda nėra svarbi. Kita vertus, vyrai tarpusavyje labiau konkuruoja dėl statuso ir išteklių. Sunku nepastebėti, kaip vyrai vienas kitam giriasi aukštomis pareigomis, įsigytomis prabangiomis mašinomis, elektroninėmis prekėmis, uždirbtais pinigais, turimais ryšiais.
Bandome apeiti gamtą
Pasak D. Morris, žmogų nuo gyvūno skiria dorovės taisyklės ir įvesti apribojimai. Ne veltui savo intymiąsias vietas slepiame drabužiais, o seksualinį polėkį malšiname jo pakaitalais − pornografiniais žurnalais, filmais (prisiminkite bent vieną filmą, kuriame nebūtų intymių scenų) ir pan. Žmonių biologinė prigimtis niekur nedingsta − ji tiesiog pasireiškia kitomis formomis.
Moterys, gerai žinodamos, kokie bruožai priešingai lyčiai seksualūs, juos dirbtinai paryškina. Pieštuku apibrėžtos ir padidintos akys, blizgesiu pastorintos lūpos, pudra paskaistina oda, liemenėle padidintos ir pabrėžtos krūtys, aukštakulnių pakeista eisena (taip plačiau krypuoja sėdmenys) − tai tik keletas manipuliacijos pavyzdžių. Beje, dauguma kosmetikos priemonių gaminamos iš kitų žinduolių kvapų liaukų (nors savąjį kvapą naikiname higieninėmis priemonėmis). Vyrai savo seksualumu taip pat manipuliuoja. Jie dažnai išpučia savo socialinį statusą ir atvirai demonstruoja storą piniginę.
Moteriškus ir vyriškus manipuliacinius „žaidimus“ galite ryškiausiai pamatyti muzikiniuose vaizdo klipuose. Moterų seksualumas juose itin pabrėžiamas − vaizduojama kuo daugiau nuogo kūno, dėmesį patraukia skaisti aliejumi ištepta oda, gundomi šokių judesiai (kurie signalizuoja: „aš jauna ir seksuali“). Tuo tarpu vyrai vaizdo klipuose pabrėžia savo turtus – „reperių“ krūtines puošia didelės, kartais net kelius siekiančios auksinės grandinės, ausyse švyti akmens dydžio deimantiniai auskarai, o prie prabangiausių mašinų „sukiojasi“ seksualios moterys („aš turtingas ir geidžiamas“).
Kodėl žmonės akcentuoja ir pabrėžia savo seksualumą? Pasak D. Morris, seksualiniai signalai naudojami ir kaip visuomeninės padėties užtikrinimo priemonė. Beždžionės, siekdamos išvengti patino agresyvumo ir norėdamos įgyti palankumą, dažnai jam atsuka raudoną užpakalį.
Panašiai elgiasi ir žmonės − kad išvengtų kitų žmonių priešiškumo, jie taip pat naudojasi seksualiniais signalais. Be abejo, tai daroma subtiliau… Pavyzdžiui, moterys savo nesėkmes dažnai teisina šviesia plaukų spalva („juk aš blondinė, man galima atleisti“). O užklijuodamos ant mašinų skiriamąjį bato su aukštu kulniuku ženklą iš anksto įspėja, jog prie vairo sėdi gražioji lytis − vadinasi, „saugokitės“. Genealu, ar ne?
Naujausiame žurnalo „Psichologija tau“ numeryje skaitykite:
Santykių žemėlapis: atpažinkite tikruosius draugus
Kaip pakeisti savo asmenybę?
Mobingas, arba psichologinis teroras darbe
Atsargiai - paauglystė
Nemokamas sūris - tik spąstuose, arba reklamos apakinti
Kaip atidėliojame laimę
