Džiovintuvai padeda sutaupyti laiko ir greičiau paruošia drabužius dėvėti. Skalbiniai išdžiūsta vienodai greitai, nesvarbu, lauke šviečia saulė ar lyja, nebereikia rūpintis ir specialia vieta jiems išdžiaustyti.
Tiesa, pats džiovintuvas užima šiek tiek vietos, tačiau, anot specialistų, tai lengvai išsprendžiama problema. „Galima įsigyti ne standartinio 60 cm gylio džiovintuvą, o kompaktišką 42 cm gylio prietaisą, pritvirtinti jį prie sienos, pavyzdžiui, virš tualeto, nes ši vieta dažniausiai lieka neišnaudota“, – pataria „Electrolux“ prekybos atstovas Gintautas Vaitekonis.
Prekybos tinklo „Topo centras“ Buitinės technikos skyriaus vedėjos Aušros Lukošienės teigimu, nuosavame name nesunku surasti vietos atskirai skalbimo patalpai, o standartiniame bute bene geriausias sprendimas – statyti džiovintuvą ant skalbimo mašinos viršaus. Tam galima pritaikyti specialų rėmelį, kuris paslepia kojeles ir išsaugo estetinį vaizdą. Tokiu atveju visa skalbiamoji mašina telpa į 0,36 m2 plotą.
Taupant vietą, galima įsigyti ir skalbimo mašiną, atliekančią džiovinimo funkciją, tačiau tokiu prietaisu dėl mažesnio būgno bus galima išdžiovinti ir mažiau skalbinių. Džiovinimo funkciją turinti skalbimo mašina gali išskalbti iki 7 kg drabužių, o išdžiovinti tik pusę šio kiekio – iki 3,5 kg. Be to, šios mašinos neturi specialaus dulkes ir pūkus surenkančio filtro, dažniausiai jis būna tik vieną paskirtį atliekančiuose prietaisuose.
Daugiau funkcijų – daugiau patogumo
Specialistų teigimu, renkantis džiovintuvą svarbiausia atkreipti dėmesį į tris kriterijus: energijos klasę, valdymo būdą ir funkcijas.
Skalbinių džiovintuvai sunaudoja nemažai elektros energijos, o dauguma siūlomų rinkoje yra C klasės – jie sunaudoja daugiausia energijos. A energijos klasės džiovinimo prietaisams pakanka dvigubai mažiau energijos nei C klasės. Tad renkantis verta atsižvelgti ne tik į pradinę kainą, bet ir į būsimas išlaidas už išnaudotą elektros energiją.
Lietuvoje gausu įvairių firmų džiovintuvų: „Miele“, „AEG“, „Blomberg“, „Electrolux“, „Gorenje“, „Zanussi“, „Beko“ ir kitų. Jų kainos svyruoja nuo 799 iki 3.500 Lt. Anot p. Lukošienės, vidutiniškai toks daiktas atsieina apie 2.000 Lt.
Džiovintuvai gali būti valdomi mechaniniu arba elektroniniu būdu, nuo to priklauso džiovinimo laiko reguliavimas. „Mechaniškai valdomi džiovintuvai skalbinius džiovina pagal iš anksto nustatomą programos laiką, o jis parenkamas pagal skalbinių kiekį, tipą ir išgręžimo lygį. O elektroniniu principu valdomi džiovintuvai kontroliuoja skalbinių drėgmės lygį ir išdžiovina drabužius pagal pageidaujamą skalbinių sausumo lygį: skalbiniai gali būti drėgni, sausi arba visiškai sausi“, – skirtumus aiškina p. Vaitekonis.
Jei džiovintuvas turi džiovinimo žemoje temperatūroje programą, į jį galima dėti ir švelnius audinius: šilką, vilną, sintetiką. Vilnos džiovinimo programa suminkština pluoštą, suteikia purumo. Taip galima atgaivinti spintoje laikomus vilnonius drabužius.
Kai kurie džiovintuvai turi specialų audinių apsaugos (angl. care) mygtuką, jį paspaudus kaitinimo elemento galingumas sumažinamas, todėl švelnaus audinio skalbiniai džiovinami žemesnėje temperatūroje. Yra ir intensyvaus džiovinimo programų, sumažinančių drėgmės kiekį daugiasluoksniuose audiniuose, todėl ypač tinka pūkinėms antklodėms džiovinti.
Skaičiuojantiems pinigus itin pravarti džiovinimo laiko atidėjimo funkcija, ji leidžia sudėjus skalbinius ramiai eiti miegoti, o prietaisas naudos pigesnę nakties energiją. Patogi ir funkcija, sauganti, kad drabužiai nesiglamžytų: kai baigiama džiovinti, būgnas dar 30 min. juda vienodais intervalais pučiant vėsiam orui, kad skalbiniai nesusiglamžytų, kol bus išimti iš džiovyklės, mat būtent šilti jie lamdosi greičiausiai.
Aukštesnės klasės džiovintuvai turi specialią drabužių „atgaivinimo“ funkciją, leidžiančią ištiesinti susiglamžiusius daiktus ir juos išvėdinti, pašalinti nemalonius tabako ar maisto kvapus.
Naujausi ir tobuliausi džiovintuvai dar gali atlikti ir lyginimo funkciją. Turint tokį naujovišką prietaisą, papildomai nebereikės lyginti ne tik laisvalaikio, bet ir darbo drabužių, pavyzdžiui, marškinių. „Electrolux“ neseniai pristatė kondensacinį skalbinių džiovintuvą, galintį leisti garus, ši funkcija atstoja lyginimą. Anot p. Lukošienės, tokiame džiovintuve išlygintus marškinius pakanka 15 minučių pakabinti ant pakabo ir patiesinti pečius bei rankoves.
Du tipai
Džiovintuvai gali būti dviejų tipų – kondensaciniai ir ventiliaciniai. Ventiliaciniuose džiovintuvuose skalbiniai džiovinami iš išorės siurbiamu oru. Džiovyklės viduje šis oras įkaitinamas, prapučiamas pro skalbinius ir, kai surenka drėgmę, išpučiamas per išorinę angą. Tokį džiovintuvą būtina prijungti prie ventiliacijos sistemos.
Kondensacinius džiovintuvus užtenka tiesiog įjungti į elektros tinklą. Juose karšto oro srovė iš pradžių yra nukreipiama į būgne esančius skalbinius, tuomet – į pūkų filtrą, o iš jo patenka į kondensavimosi įrenginį. Joje drėgmė virsta vandeniu, o šis surenkamas specialiame inde, taigi drėgmės į išorę nepatenka. Kondensacinį džiovintuvą taip pat galima prijungti prie vamzdynų, kad ištekėtų surinktas vanduo.
Išskirtinės priežiūros šiems prietaisams nereikia. Tik jei džiovintuvas kondensacinis ir neprijungtas prie vamzdynų, teks nepamiršti reguliariai išpilti susikaupusio vandens.
Tai įdomu: drabužių lyginimas
Istoriniai šaltiniai liudija, kad jau I a. pr. Kr. senovės Kinijoje žmonės drabužiams lyginti naudojo metalinius kaistuvus, o juos pripildydavo susmulkintos medžio anglies.
XVII a. Europoje išpopuliarėjo sadironai – sunkūs lygintuvai, jų pavadinimas kilęs iš žodžio „solid“ (angl. kietas, tvirtas). Šie lygintuvai išsiskyrė sunkiomis trikampėmis plokštėmis, jos ir buvo kaitinamos ugnyje.
1871 m. Mary Pott užpatentavo taip pat trikampio formos, tačiau tuščiavidurį lygintuvą, kurį buvo galima pripildyti anglių ar molio.
XIX a. sadironai keitėsi, jie buvo įkaitinami žibalu, banginių taukais, alkoholiu ir netgi benzinu. Nors ir buvo gaisro grėsmė, lygintuvai su skystuoju kuru buvo naudojami netgi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Elektrinis lygintuvas buvo sukurtas XIX a. pabaigoje. 1882 m. Henry W. Seely užpatentavo elektrinę laidynę, tačiau termostatinis lygintuvas pasirodė tik 1920-aisiais.
Elektrinis lygintuvas, iš kurio veržėsi garai, buvo sukurtas dar po trisdešimties metų. Ir nors šis buities prietaisas bėgant metams keitėsi, lyginimas iki šių dienų išliko sunkiu darbu, reikalaujančiu įgūdžių, laiko ir erdvės.
