Mat tuo metu norint išlaikyti reikiamą ir pastovią temperatūrą kepimo krosnyje reikėjo išties nemažai pastangų. Bet nežiūrint to, sumanūs Egipto kepėjai išrado orkaitės tipo krosnis bei ištobulino nemažai įvairių kepimo būdų. Dažniausiai pyragus jie skanindavo medumi ir valgydavo desertui, tačiau nors apie šiuos kepinius ir jų sudėtines dalis yra nemažai informacijos išlikusios ant egiptiečių kapų sienų, bet mūsų laikais pakankamai sunku įsivaizduoti jų skonį.

Antikos graikai pyragą vadino „plakous“, tai kilo iš žodžio „lygus, plokščias“ ir jų kepiniai dažniausiai buvo su riešutais ir medumi. Romėnai iškeptą pyragą pirmiausiai paaukodavo dievams, o tik po to kepdavo didesnį „aukos“ variantą žmogaus stalui.

Dažniausiai jie gamindavo plokštainius su varške, pagardintus medumi, tešlainius su įvairiais įdarais bei miežinius pyragus su razinomis, granatais, kedro riešutais ir saldžiu vynu. Vėlesniais Didžiosios Imperijos laikais imta naudoti mieles, šiaurinių bei vakarinių Europos kraštų tautos taip pat jas žinojo ir naudojo kepimui, nugriebdami nuo rūgstančio alaus.

Renesanso laikotarpiu Italijos virėjai buvo ypatingai vertinami būtent dėl gebėjimo gaminti pyragus ir būdavo mielai samdomi tiek Anglijos, tiek Prancūzijos dvaruose. To meto virtuvė buvo ypač ištaiginga, o patiekalai pasižymėjo fantastiškiausiais deriniais ir gurmanišku skoniu. Karaliams ar dvariškiams patiekiamas pyragas galėjo būti įdarytas netikėčiausiais įdarais: lakštingalų liežuvėliais, jaučių sėklidėmis ar triufeliais.

Būtent jie ir išrado biskvitą ir dar XVII a. pradžioje ėmė gaminti kažką panašaus į mums pažįstamą biskvitinį tortą. Prabėgus dar vienam amžiui mielės „išėjo iš mados“, užleisdamos savo vietą išplaktiems kiaušiniams, kurie buvo labai plačiai naudojami tuo metu. Tada buvo sugalvotos ir kepimo formos, kuriose kildindavo lengvus pyragaičius.

Kaip nekeista, bet valgyti pyragus desertui tapo priimtina ne taip jau seniai. Iki to jie būdavo patiekiami kaip užkandis kartu su saldžiu vynu, pvz. Madeira. Pietaujant patiekdavo visus patiekalus vienu metu ant stalo, visą šią gausybę maisto keičiant ir papildant, įvairiai puošiant ir dekoruojant. Tik XIXa. viduryje paplito a la Russe serviravimo mada, kai kiekvienam pietaujančiam individualiai užsakytus patiekalus paeiliui atnešdavo patarnautojas.

Tačiau šis gana brangus maitinimosi būdas buvo prieinamas ne kiekvienam, todėl atsirado supaprastintas vieno etapo variantas – mėgautis desertais, taip pat ir pyragais. Vėlesni atradimai maisto gamyboje: soda, plaktuvai, smulkus cukrus, orkaitės, kepimo indai ir t.t supaprastino pyragų gamybą ir juos dar labiau išpopuliarino. Tapo madingi arbatos gėrimai kartu su keptais saldėsiais, kiekviena save gerbianti namų šeimininkė turėjo mokėti juos kepti ir savo šedevrais pamaloninti vyrą ir svečius. Tuo laiku pyragai jau tapo panašūs į tuos, kuriuos mes valgom šiandien.

Lietuvoje pyragai taip pat labai populiarus patiekalas, puošiantis daugiausiai šventinį stalą, nors pastaraisiais metais konditerijos gamintojai siūlo įvairiausių bandelių, tortukų, pyragų ir pyragėlių kasdienai. Jų gamybai dažniausiai naudojami įprasti ingredientai: miltai, cukrus, kiaušiniai, įvairūs vaisiai, grietinėlė ir t.t. Tačiau pabandykime pamiršti įprastus saldėsius ir pabandykime įsivaizduoti, kad pyragų būna ne tik saldžių, bet ir labai sočių, su įmantriais įdarais, puikiai derančių su baltu ar raudonu vynu. Štai keletas pavyzdžių:

Vištienos pyragas

Paprastas, bet neprastas pyragas kepamas formoje, išklojant ją gerai iškočiota tešla. Įdarui naudojama šviežia kubeliais pjaustyta vištienos file, kukurūzai, švieži žalieji žirneliai ir morkos. Viršus apibarstomas tarkuotu lydytu sūriu, kuris iškepus sudaro žvilgančią plutelę.

Puikus užkandis labai išalkusiems, bet tikrai nepadarys gėdos ir išrankiam pietų stalui. Prie šio pyrago geriausiai derės baltasis vidutinio stoto vynas. Pageidautina, kad vynas dėl gero uogų derliaus prisirpimo sukurtų ne visiškai sauso vyno įspūdį, savo charakteriu primindamas saldžius vaisius. Su šiuo pyragu derinamas vynas neturi būti ilgai brandintas statinėse.

Fetos sūrio pyragas su saulėje džiovintais itališkais pomidorais

Šio pyrago pagrindui yra naudojami malti graikiniai riešutai, kuriais išklojama kepimo forma, o ant viršaus kaip pagrindinis ingredientas dedama masė, susidedanti iš feta sūrio, smulkiai pjaustytų alyvuogių ir saulėje džiovintų pomidorų bei prieskonių. Subtiliai vos sūraus skonio pyragas kepamas kaip užkandis prie vyno, tačiau ištrauktas iš orkaitės dar mažiausiai parą turi būti laikomas šaldytuve, kol „subręsta“, įgauna savo tikrąjį skonį ir konsistenciją.

Ragaujant šį pyragą beveik nelieka galimybės panaudoti derinius su raudonuoju vynu, nebent jis būtų itin lengvas ir patiektas atšaldytas. Geriausiai tiktų lengvo stoto, tačiau savo gaivinančiu pojūčiu ryškus baltasis vynas. Ir taip tarsi lengvai ragaujami Italijos Trebbiano vynmedžių derliaus gardėsiai dar daugiau sušvis jei jais bus užgertas šis pyragas. Tiks ir gerai prisirpinto Sauvignon Blanc derliaus vynas.

Špinatų pyragas

Špinatai labai paplitę graikų virtuvėje, tad nenuostabu, kad šis pyragas atsirado būtent šioje šalyje. Įdarui naudojami kepinti špinatai su trupučiu česnako ir svogūno, įmaišyta ožkos sūrio, pagardinto muskato riešutu. Visa įdaro masė „paslėpta“ gerai iškočiotos tešlos viduje ir iškepta orkaitėje viršų patepus išplakto kiaušinio mase. Šiame pyrage labai gražiai tarpusavyje dera „žalias“ špinatų skonis su trupučiu minkšto sūrio ir subtiliu česnako pojūčiu.

Nepaprastai gaivus ir lengvas, tačiau pakankamai sotus. Geriausiai su šiuo pyragu turi tikti irgi „žalias“, bet visiems suprantamas ir priimtinas žolės, obuolių ar kitų gaivaus skonio uogų ir vaisių charakterio vynas. Tiesa, jis neturi būti ypatingai rūgštus ar itin lengvas. Aukso vidurio laikymasis bus geriausias patarimas.

Pyragas su tunu

Šis pyragas kepamas taip pat formoje, išklojant ją iškočiota tešla. Įdaras arba pagrindinė masė susideda iš smulkinto tuno mėsos, kepintų svogūnų bei trupučio majonezo. Įdaras dedamas „dosnia ranka“, ne mažiau du trečdaliai tešlos storio. Viršus gali būti puošiamas tešlos juostelėmis, pomidoro griežinėliais. Pyragas yra labai sotus, tačiau jokiu būdu ne vargina, iškepusi tešla puikiai dera su didele įdaro mase ir suteikia subtilų skonį.

Su šiuo pyragu galima pabandyti paragauti atvėsintą lengvo stoto raudonąjį vyną, tačiau taip pat gerai tiks ir vidutinio stoto baltasis. Neprašausite jei pasirinksite statinėse brandintą baltąjį vyną.

Pyragas su svogūnais

Tai tradicinis prancūziškas pyragas, galima sakyti, jo dėka amerikietiškas greitasis maistas nelabai prigijo Prancūzijoje. Labai gardus keptų svogūnų ir trupučio kumpio įdaras taip gerai suderintas, kad jam vynas beveik nebūtinas. Jei vis dėlto norite šį pyragą užgerti vynu, rinkitės vidutinio stoto ne itin sunkų vyną. Bandykite Bordo, tačiau tiks ir kitos kilmės vynas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją